A.Bournonville'is, vienas danų kultūros simbolių, garsėjo romantiškomis choreografinėmis dramoms. „Silfidę“ jis sukūrė susižavėjęs to paties siužeto Filippo Taglioni baletu.
Naująjį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės spektaklį pastatė A.Bournonville'io choreografiją puikiai išmanantis danų baleto artistas ir choreografas, Londono Karališkojo baleto solistas Johanas Kobborgas.
Išradingas reginys
Ši „Silfidė“ iškart atkreipia dėmesį stilingumu – nuo muzikinio atlikimo, pastatymo, scenografijos iki programėlės.
Baleto dramaturgija ir choreografija ypač logiška – čia nėra vėlesniems klasikiniams baletams būdingos atskirų numerių struktūros, šokio epizodai organiškai išplaukia iš siužeto.
Čia daug iškalbingos senoviškos pantomimos. Ji padeda atskleisti svarbiausią spektaklio mintį apie žmogų persekiojančią svajonę, kurios vaikydamasis jis praranda tai, kuo galėtų džiaugtis tikrovėje.
A.Bournonville'o choreografinė kalba išradinga, bet logiška: pakietintais bateliais ant pirštų galų šoka tik ore lakiojančios silfidės. Kitų moteriškųjų personažų choreografija žemiška, nors taip pat yra prisodrinta grakščių smulkių judesių ir šuoliukų.
Džeimso partija grindžiama ekspresyviais, aukštais šuoliais, įvairiausiomis jų kombinacijomis, pabrėžiančiomis jo norą pasiekti tai, kas neįmanoma.
Senovės dvelksmas
J.Kobborgas daug dėmesio skyrė spektaklio plastinei atmosferai, todėl labai įdomu sekti siužetą, audžiamą iš mažų detalių ir charakterių. Baleto artistai šoka lengvai, stilingai, o vaidina nuoširdžiai įsijausdami į senųjų baletų pantomimos estetiką.
Spektaklio, kaip reginio, kokybę lemia dailininko Peterio Farmerio dekoracijos ir kostiumai.
Jie spalvingi, tačiau nėra įkyriai ryškūs – tarsi panyrantys į šiltai kontrastingus Levo Kleino šviesų srautus.
Ypač efektingas antrojo veiksmo scenovaizdis, kur keliomis permatomomis uždangomis sukuriamas rūke paskendusio miško vaizdas.
Raiškūs artistų darbai
Didelis spektaklio privalumas – įdomūs artistų darbai.
Silfidę premjeriniuose spektakliuose šoko Miki Hamanaka ir Olga Konošenko. Jų sukurti vaidmenys skirtingi, bet puikiai derantys bendroje spektaklio koncepcijoje.
Pirmojoje spektaklio premjeroje Džeimsą šokęs Londono Karališkojo baleto solistas Ivanas Putrovas imponavo kruopščiomis pantomimos detalėmis ir sklandžiais, efektingais šuoliais.
Artistiniu ir šokio technikos atžvilgiu išraiškingi buvo ir kiti Džeimsai – Nerijus Juška bei Aurimas Paulauskas.
Džeimso sužadėtinės Efės vaidmenį atliko Živilė Baikštytė ir Rūta Kudžmaitė.
Šios patyrusios solistės kiekviena savaip perteikė paprastos kaimo merginos, kurią sužadėtinis iškeitė į nepasiekiamą svajonę, dramą.
Džeimso varžovo dėl Efės meilės Gurno paveikslą pirmuosiuose spektakliuose sukūrė Martynas Rimeikis ir Eligijus Butkus, burtininkės Medžės – Valerijus Fadejevas bei Aleksandras Molodovas.
Istorijos apie nesugaunamą svajonę atmosferą padėjo perteikti romantiškų jausmų nestokojantis Martyno Staškaus diriguojamas orkestras.