Penktadienį 9-osios lenkų kino savaitės atidarymo filmą – istorinę kostiuminę drobę „Ugnimi ir kalaviju“ – Vilniaus žiūrovams pristatė pats autorius, 76 metų režisierius J.Hoffmanas.
Garsiosios lenkų kino trilogijos pagal istorinius Henryko Sienkiewicziaus romanus „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodijevskis“ autorių su Lietuva sieja ir kūrybiniai, ir žmogiški ryšiai.
„Daugiausia įtakos mano kūrybai padarė su Lietuva susijusių rašytojų Czeslawo Miloszo, Adomo Mickevičiaus kūriniai“, – prisipažino režisierius.
Be to, J.Hoffmanas visą gyvenimą draugavo su savo bendramoksliu, garsiu lietuvių režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi. Šeštadienį jis pagerbė savo draugo ir kolegos atminimą Antakalnio kapinėse.
Anot režisieriaus, Sovietų Sąjungoje buvo tik dvi nedidelės respublikos, turėjusios didį kiną, – tai Gruzija ir Lietuva.
Su J.Hoffmanu kalbėjomės apie istorinio kino kūrimą.
- Ką manote apie lietuvių siekį sukurti istorinį filmą?
- Jei tokio filmo reikia valstybei, ji turėtų filmą finansuoti. Asmeninė iniciatyva ir privatus verslas čia bejėgiai, nes jiems svarbi finansinė grąža.
Lenkijoje brangus kostiuminis istorinis filmas gali atsipirkti, jei jo pasižiūrėti ateis du kartus daugiau žmonių, negu šiuo metu gyvena Lietuvoje. „Ugnimi ir kalaviju“ sutraukė 7,5 mln. žiūrovų.
Kita vertus, kurdami šį filmą išleidome tris kartus mažiau pinigų, negu toks projektas kainuotų šiandien.
Pabrango ne tik žmonių darbas ir kino gamybos medžiagos. Prieš dešimtmetį kino žmonių noras sukurti šį filmą buvo velnioniškai stiprus.
Šiandien norima, kad už darbą pirmiausia būtų atlyginta finansiškai.
Entuziazmas išgaravo. Man patirtis kužda, kad ne tik Lenkijoje, bet visur.
Be to, prieš ieškant pinigų, visuomet reikia turėti gerą scenarijų.
- Gal įkvėpti gerą scenarijų gali istorinis jubiliejus?
- Prisipažinsiu, neskaičiau nė vieno gero scenarijaus, parašyto kokiai nors istorinei datai ar konkursui. O mėginimų skelbti tokius konkursus buvo ir Lenkijoje.
Geram kostiuminiam filmui postūmis galėtų būti stipri nacionalinė literatūra.
Mano filmai pagal H.Sienkiewicziaus romanus surinkdavo pilnas sales.
O kai investavau savo pinigus į Jozefo Ignacy Kraszewskio ekranizaciją „Sena sakmė.
Kai saulė buvo dievas“, vos ne vos juos atgavau. Todėl, kad H.Sienkiewiczius – geresnis rašytojas nei J.I.Kraszewskis.
- Kam turėtų būti teikiama pirmenybė istorinio kostiuminio filmo scenarijuje – romantikai, patriotizmui, svarbiems istorinės tiesos klausimams?
- Gal pasirodysiu šiurkštokas, bet manau, kad didžiosios kino auditorijos sudėtingi istoriniai klausimai visiškai nedomina.
Dauguma žiūrovų į kiną eina ne žiūrėti vadovėlio iliustracijų. Jei žmogus domisi istorija, jis semiasi žinių ne kine.
Istorinių romanų negalima skaityti kaip istorijos profesorių raštų.
Svarbiausia tokioje literatūroje ir jos ekranizacijose – ryškūs, sodrūs žmonių charakteriai ir jų konfliktai. Visa tai, ką randame Williamo Shakespeare'o dramose.
Kas šiandien, išskyrus specialistus, prisimintų imperatorius ir karalius Henrikus ir Ričardus, jei ne genijaus talentas, suteikęs jiems aistromis kunkuliuojantį žmogišką pavidalą?
Visa kita – tiktai priedai.
Koks skirtumas, ar pėstininkai bėga iš kairės į dešinę, ar atvirkščiai?
Be to, šiandien istoriniuose kostiuminiuose filmuose žmogiškos aistros gal net svarbesnės negu prieš kelis dešimtmečius.
Įspūdingomis kompiuterinėmis batalinėmis scenomis dabar jau nieko nenustebinsi.
O meilės trikampis jaudino XVI, XIX amžiais – jaudins ir iki žmonijos dienų pabaigos.
Ar būtų tiek daug žmonių žiūrėję „Tvaną“, jeigu ne jauno aktoriaus Danieliaus Olbrychskio gabumai gaivališkai mylėti kino ekrane?
- Jūsų kostiuminiuose filmuose ypač svarbi istorinės, ikonografinės tiesos iliuzija. Kaip jos siekėte?
- Ta iliuzija tiesiog būtina. Kitaip negu Holivudo filmuose, visomis išgalėmis stengiausi rodyti tikrus kostiumus, ginklus, buities reikmenis. Tai dariau genamas idėjos, kad filmas turi suteikti žiūrovams žinių.
Tam tikra prasme tai buvo lyg muziejinių vertybių atgaivinimas. Man buvo gaila vargšų žiovaujančių mokinių, priverstinai vedžiojamų į muziejus.
- Koks jūsų požiūris į istorinius filmus, kurių režisieriai istorijoje ieško sąsajų su šiandiena?
- Tai dažniausiai filmai su politiniu prieskoniu. Tas prieskonis buvo aktualus tuomet, kai apie daugelį dalykų nebuvo galima kalbėti.
Šiandien kalbame apie viską, o politikai savo tiesas išsako kone keiksmažodžiais. Tad aktualu neaktualinti istorijos. (Juokiasi.)
Dar blogiau, kai ieškojimas sąsajų su istorija liudija nacionalinius ar ideologinius kompleksus. Kalbėti apie kompleksus ir rodyti juos kine reikia Fiodoro Dostojevskio talento. Kitaip kompleksus reikia trenkti velniop – jie teprives prie ksenofobijos ir totalitarizmo teorijų.
Filmuose aiškintis, kas kam įspyrė į užpakalį, mažų mažiausiai naivu.
- Kaip šiandien išlikti mažų šalių kinui?
- Pažįstu vieną režisierių, kuris penkiolika metų visiems pasakoja, kad nori sukurti filmą apie kovotoją už teisybę Tarasą Bulbą iš Nikolajaus Gogolio to paties pavadinimo apysakos.
Įsivaizduojate, kiek filmų jis galėjo sukurti per tą laiką? Turint proto ir šiek tiek talento kukliu dokumentiniu filmu galima ir pačiam išgarsėti, ir savo šalį išgarsinti.
* * *
Kostiuminių filmų meistras
* J.Hoffmanas gimė 1932 m. Krokuvoje. 1939 m. jis kartu su tėvais gydytojais buvo ištremtas į Sibirą, vėliau grįžo į Lenkiją.
* Kino režisūros mokslus J.Hoffmanas baigė Maskvoje, Valstybiniame S.Gerasimovo kino institute. Karjeros pradžioje režisavo dokumentinius filmus. 1963 m. debiutavo vaidybiniame kine filmu „Gangsteriai ir filantropai“.
* J.Hoffmanas yra sėkmingiausių istorinių kostiuminių filmų režisierius Lenkijoje. Jo istorinė trilogija „Ugnimi ir kalaviju“ (1999), „Tvanas“ (1974), „Ponas Volodijevskis“ (1969) viršijo žiūrovų lankomumo rekordus. Filmas „Tvanas“ 1975 m. buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.