O kai „Meno forto“ trečiajame aukšte žiūrime kamerinius vaidinimus ir mūsų telpa net ne dvi dešimtys, o aktoriai kvėpuoja visai čia pat? O kai paroda surengiama bute?
Pažiūrėjęs spektaklius „Meno forte“ ir „Ramūno ateljė“ (aktoriaus Ramūno Abukevičiaus bute), vienas nepriklausomų teatrų direktorių lyg juokais pranašavo: „Netrukus vaidinsime butuose“.
Žinau šios pranašystės pagrindą – jo teatras jau gerą dešimtmetį gastroliuoja ir garsėja po visą pasaulį, o namuose neturi namų. Gal rimto meno Lietuvoje ateitis – susitraukti į butus?
Skaitau Laimono Tapino knygą apie Vytautą Žalakevičių ir randu režisieriaus citatą, kad ekranizuodamas kūrinį esi „panašus į samdomą skaitovą, privalantį perskaityti tekstą garsiai ir vaizdingai visiems – mylėtojams ir atsitiktiniams klausytojams.
Būtent tada iškyla klausimas, koks turi būti interpretacijos lygis, kad neįžeistum nė vieno, sėdinčio salėje, orumo“.
Jeigu „garsiai“ ir „visiems“ – automatiškai įsivaizduojama, kad klausytojų bus daug, o tarp mėgėjų neišvengiamai pasitaikys ir atsitiktinių.
O jeigu erdvė maža, kaip, tarkime, „Ramūno ateljė“, kur telpa trylika žiūrovų, galima turėti iliuziją, kad susirenka vien tie, kuriems toks vaidinimas rūpi.
Tada artistas-skaitovas-režisierius gal nebeturi papildomo rūpesčio – jaudintis, kad tarp trylikos pasitaikys atsitiktinis, ieškojęs ne teatro, o atsipalaidavimo?
Aną savaitgalį viename Vilniaus bute vyko fotografijų paroda – du vakarus po keturias valandas. Gyvenantieji tame bute išnešė iš savo kambario kelis ten buvusius baldelius, nakvojo kaimynystėje, o baltos jų kambario sienos tapo fotogalerija.
Apie parodą buvo paskelbta internete, ant buto durų kabojo skelbimas. Per du vakarus parodą apžiūrėjo daugiau kaip šimtas žmonių. Dauguma jų – nei autoriui, nei buto gyventojams nepažįstami. Kai kurie tik įeidavo ir peržvelgę kūrinius išeidavo. Kiti likdavo, gėrė autoriaus pasiūlytą arbatą su jo keptu pyragu. Susipažino, bendravo.
Gal ir teisus anas teatro direktorius: meno vakarai butuose gali tapti visai malonia išeitimi. Ir jokia čia naujiena. Sovietmečiu kaip tik butuose buvo klausomasi muzikos, skaitoma poezija, kabėjo paveikslai – tie kūriniai, kurie viešajame SSRS gyvenime neturėjo galimybės egzistuoti.
Šiandien, kai valdo ne sovietai, o popsas, butai vėl pradeda svetingai atsiverti rimtam menui. Kas, kad klausytojų ar žiūrovų – tiktai po keliolika ar koks šimtas. Užtat jie neatsitiktiniai, jų nereikia gundyti gausia reklama ir garsiomis pavardėmis. Be to, tai nereikalauja iš menininko kompromisų.
Žinoma, tai tik priebėga nuo atsipalaidavusios visuomenės.