Į jokius sisteminius apibendrinimus nespraudžiamas E.Žvaigždino darbų koloritas gimsta tapymo eigoje: „Tai intuityvu, pasakysiu, net intymu“.
Tapytojas prisipažįsta, jog prie „muštro“ nėra pripratęs, tapydamas galvoja laisvai, improvizuodamas: “Į pasaulį žiūrėjau ir žiūriu laisvai, todėl, suprantama, į kūrybą kitaip žiūrėti ir negalėjau.“ Intuityvūs Ernesto Žvaigždino miražai stebina dvejopa savo prigimtimi – akivaizdus jų neapčiuopiamumas paradoksaliu būdu dera su vyriškais, ryžtingais potėpiais, iš kurių atpažįstame autorių. Vos keletas improvizuotų štrichų sodrioje, gaivališkumo pritvinkusioje drobėje pasakoja išbaigtą emocijų istoriją – E.Žvaigždino laisvė perteikti ją bet kuria spalva, stulbina.
Kūrybos ištakas klaipėdietis be dvejonės sieja su mokytoju dailininku Petru Gužu. „Vaikystėje atsiranda žmogus, per jį išvysti ateitį ir kartais tai būna lemtinga. Turėdami mokytoją P. Gužą, mano draugai ir aš buvome ir tapytojai, ir grafikai, ir skulptoriai. Buvome tikri kūrėjai. Vieni keičia mūzas, kiti lieka ištikimi savo dievams, o aš likau ten, vaikystėje ir niekada negalėsiu atsakyti, kodėl pasirinkau tapybą.“
Parodose Lietuvoje E.Žvaigždinas dalyvauja nuo 1981 m. Personalinių parodų surengta ir Jungtinėse Amerikos valstijose, Vokietijoje, Danijoje, Rusijoje ir kt. Tapytojo drobių pateko į privačias kolecijas Australijoje, Europoje, JAV.