A.Grikevičiaus kartu su Algirdu Dausa sukurti „Jausmai“ buvo ambicingas kūrinys, nusikratęs daugelio sovietiniam kinui privalomų štampų.
Jį režisierius vadina išlaikytu egzaminu.
Prieš trylika metų minint kino šimtmetį Lietuvos kritikai išrinko geriausią lietuvišką juostą. Ja tapo būtent „Jausmai“. Su šio filmo meniškumu ir neoficialiu „geriausio“ titulu kol kas nėra kam konkuruoti.
73 metų A.Grikevičius, prisiminęs „Jausmų“ filmavimą, sakė, kad Europoje vykusi intelektualinė revoliucija keitė ne tik viso pasaulio veidą, bet ir darė įtaką tuometės Sovietų Sąjungos kūrėjams.
„Vos per kelerius atšilimo metus Lietuvos režisieriai Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Arūnas Žebriūnas, Algirdas Araminas sukūrė geriausius savo filmus, atskleidusius pasauliui unikalią lietuvių tautos istoriją ir kultūrą.
Buvo kuriami ambicingi planai, Vilniaus Antakalnio rajone statoma Kino studija, kuriai buvo reikalingi nauji kūrybiniai ir techniniai darbuotojai.
Į kiną atėjo daug entuziastų, puikių, kiną mėgstančių ir suprantančių žmonių. Režisieriai kratėsi nusistovėjusio sovietinio kino požiūrio, kaip turi būti vaizduojamas žmogus“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Grikevičius.
- Kodėl režisierius V.Žalakevičius „Jausmų“ scenarijų, kurį sukūrė pagal latvio Egono Lyvo romaną, patikėjo jums, o ne statė pats?
- Nežinau. Jis buvo didis žmogus. Jo sieloje grūmėsi rašytojas ir režisierius.
Savo knygoje „Aš nežinau...“ jis užsiminė, kad jam geriausiai rašėsi būtent „Jausmų“ laikais. Režisierius net svarstė, ar neturėtų atsidėti tik rašymui.
Gal tada jis turėjo įdomesnių planų? Gal ieškojo naujų, savitai mąstančių jaunų žmonių lietuviškam kinui? Jis juk buvo matęs mano ir A.Dausos dokumentinius filmus.
- Kuo jus sužavėjo „Jausmų“ scenarijus?
- V.Žalakevičius kaip niekas kitas Lietuvoje mokėjo papasakoti istoriją.
Jo scenarijuje buvo viskas, ko reikia geram filmui, – charizmatiški herojai, aštrus siužetas, įdomi veiksmo vieta, geri dialogai, riaumojantis Antrojo pasaulinio karo pabaigos fonas.
V.Žalakevičių ypač sudomino romano epizodas, kaip vyras, ką tik palaidojęs per gimdymą mirusią mylimą žmoną, žvejybine valtimi kelia per marias pas savo brolį dvynį karvę ir ką tik gimusius dvynukus.
V.Žalakevičius sukūrė labai žmogišką istoriją, kurioje skyrė daug vietos meilei žmogui, moteriai, tautai. E.Lyvas prieštaravo tokiai romano ekranizacijai, net nenorėjo duoti leidimo, bet pamatęs filmą tapo jo gerbėju.
- Dėl brolių dvynių vaidmens varžėsi dvi aktorių poros – Bronius Babkauskas su Laimonu Noreika ir Regimantas Adomaitis su Juozu Budraičiu. Kodėl R.Adomaičio ir J.Budraičio duetas taip derėjo?
- Regimantas ir Juozas buvo jauni, stiprūs, nepaprastai artistiški ir intelektualūs idealistai. Jie kažkodėl tarsi konkuravo tarpusavyje.
Toji jų konkurencija ir „Jausmuose“, ir kituose filmuose davė nuostabių rezultatų.
Man atrodo, kad gražiausiai jie kartu atrodo būtent „Jausmuose.“ Filmo nebūtų buvę ir be dviejų nuostabių moterų – Reginos Paliukaitytės ir Eugenijos Bajorytės. Ir lieka tik apgailestauti, kad mūsų kine pernelyg mažai filmavosi tokia savita aktorė kaip E.Bajorytė.
- 1995 m. „Jausmai“ lietuvių kino kritikų ir žiūrovų buvo pripažinti geriausiu visų laikų vaidybiniu lietuvišku filmu. Kaip geriausią jį mini ir kiti kinu besidomintys žmonės. Kaip tada buvo sutikta jo premjera?
- Premjeros nebuvo. Valstybinis kinematografijos komitetas labai gerai priėmė filmą, kitą dieną su pasisekimu parodė Maskvos aukštuosiuose režisūros kursuose, iš anksto parengė labai geras recenzijas.
Po to filmą kažkodėl „padėjo ant lentynos“.
Kažkas jį matė Gruzijoje. Lietuvoje tebuvo keli nereklamuoti seansai.
Po poros metų lenkų kinematografininkų dėka filmas pateko į Italiją, San Remo festivalį, kuriame pelnė prizą už geriausią režisūrą.
Per mano karjerą ne tik „Jausmai“, bet ir „Ave, vita“, „Sadūtotūto“ buvo uždrausti.
Tuomet mane žinojo tik kinematografininkų bendruomenė. Dabar esu režisierius, kurio kai kurių filmų niekas nematė. Gal bent dabar pamatys.
- Tuomet jums buvo svarbi laisvė sakyti tai, ką iš tiesų norėjote, gyventi kine, kuris tarsi atribojo jus nuo išorinio pasaulio. Ar dabartiniams režisieriams tai vis dar rūpi?
- Laisvė apskritai ir kūrybos laisvė buvo reikalinga ir tada, ir dabar. Kinas niekados neatsiribos nuo gyvenimo. Mūsų laikais kiekvieno padoraus filmo potekstėje buvo nepriklausomybė ir laisvė – kaip idealai.
Dabar iš šių mūsų idealų postmodernizmas juokiasi.
Patį postmodernizmą taip pat sukūrė gyvenimas ir laikas.
Atrodo, kad mūsų idealai jiems nebūtini. Bet ar surasti savi?
V.Žalakevičius mokė, kad kuriant filmą galima žeisti, kankinti žmogų, bet negalima vieno – atimti iš žmogaus vilties. Sunku atsidurti tuštumoje.
Dabarties režisieriai ieško savęs. Jie talentingi, įdomūs, drąsūs. Duok Dieve, jiems pavyks rasti savo idealus.
- Daugelis lietuvių kūrėjų skundžiasi valstybės paramos stygiumi. Tai esą neleidžia sukurti gero filmo, kuris sulauktų įvertinimo ir gimtinėje, ir užsienyje.
- Visada egzistavo trys problemos. Kino be pinigų nepadarysi. Taip pat trūksta scenaristų – be gero scenarijaus sunku sukurti gerą filmą.
Nereikia pamiršti ir režisierių profesionalumo stokos. Režisūra yra amatas, kurį privalu išmanyti.
Daug jaunų žmonių laksto ir kalba: „J.Mekas – pasaulinė garsenybė. Mes filmuojame kaip J.Mekas – nuo ryto iki vakaro“. J.Mekas – didelis poetas, jo poetinio gyvenimo matymo neįmanoma pasisavinti.
Siūlyčiau tiems jaunuoliams paskaityti J.Meko knygas. Ten pasakyta, kad kino jis nekuria, nes norint sukurti vaidybinį filmą reikia daug žinoti ir daug mokytis.
* * *
Kūrybos kraityje – per 10 filmų
* A.Grikevičius gimė 1935 m. Kaune. 1965 m. baigė studijas Maskvos kinematografijos institute. 1959-1992 m. dirbo Lietuvos kino studijoje.
* A.Grikevičius režisavo scenas V.Žalakevičiaus filme „Savaitgalis pragare“ (1987 m.). 1988 m. parašė scenarijų filmui „Išėjusiems negrįžti“ pagal M.Katiliškio romaną, 1993 m. parašė scenarijų 4 serijų filmui „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal G.Kanovičiaus romaną, 1996 m. kartu su P.Morkumi parašė scenarijų 10 serijų filmui „Vienui vieni“.
* Režisavo filmus „Bandymas išsiaiškinti“ (2003 m.), „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“ (2002 m.), „Malda už Lietuvą“ (1991 m.), „Kas nužudė Ugo Vinčero?“ (1986 m.), „Vilkolakio pėdsakai“ (1986 m.), „Faktas“ (1980 m.), „Veidas taikinyje“ (1979 m.), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976 m.), „Sadūtotūto“ (1974 m.), „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (1973 m.), „Ave, vita“ (1969 m.), „Jausmai“ (1968 m.), „Sušaudymas“ (1967 m.), „Laikas eina per miestą“ (1966 m.), „Trys taktai“ (1966 m.), „Tavo rankose“ (1965 m.), „Saulės pasakos“ (1964 m.).
* 1981 m. A.Grikevičiui buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 1984 m. jis pelnė valstybinę premiją, o 2004 m – Vyriausybės meno premiją.