Pasak A.Žigaitytės, jos vadovaujamas teatras išmoko statyti
šiems laikams nepadoriai pigiai - antai operetės šedevru laikomo Johanno Strausso „Vienos kraujo“ spektaklis teatrui
kainavęs 100 tūkst. litų ir jis laikomas ypač prašmatniu, su
puikiais kostiumais ir vizualiai patrauklus, o štai šiuolaikiniam
nacionaliniam veikalui - Vidmanto Bartulio vienos dalies operai
„Aušrinė“ inscenizuoti pakakę vos 30 tūkst. litų.
Kovo 12-15 dienomis klaipėdiečiai į Vilnių atveža penkis savo
spektaklius, tarp jų - ir abu minėtuosius. Gastrolės šįmet vyks
Lietuvos rusų dramos teatre, kuriame lygiai prieš dvidešimt metų
klaipėdiečiai surengė ir pirmąsias savo gastroles sostinėje.
Pasak A.Žigaitytės, gastrolėms sostinėje teatras negavo jokios
paramos, todėl atvyksta iš savo sutaupytų lėšų. „Visą 150 žmonių
kolektyvą atvežame ir apgyvendiname sostinėje už 60 tūkst. litų“, -
sakė teatro vadovė.
Pasak jos, Klaipėdos muzikinis teatras visą laiką gyvena tarsi
į priekį, o teatras turi būti gerąja prasme gamykla, jame visą
laiką turi kas nors vykti, o žmonės turintys jausti įvairovę - ir
teatre dirbantys, ir jų veiklą stebintys.
„Dėl nacionalinės dramaturgijos finansavimo, mano galva, daroma
labai neūkiška vadybos klaida. Statydamas nacionalinį veikalą
valstybinis teatras pastatymui negauna nė cento. Kūrinių įsigijimo
komisija įsigyja nacionalinį veikalą už tam tikrą sumą, kuria
autorius turi būti patenkintas, nes kitos nebus. Tokiu būdu
valstybinis teatras ar koncertinė įstaiga įspraudžiami į Prokrusto
lovą - jie turi pastatyti veikalą tais pačiais metais, kai yra
dotuojamas honoraras autoriui. Orkestras gali išmokti kūrinį ir per
dešimt dienų, o ką daryti teatrui, norinčiam pastatyti visavertį
scenos veikalą, o ne pateikti koncertinį jo atlikimą?
Mes privalome rūpintis kiekvieno lietuviško veikalo atėjimu ir
jį puoselėti, kiek įmanoma, jei jaučiamės lietuviais. Palyginkime,
Suomija per šimtą metų pastatė tris šimtus nacionalinių veikalų, o
Lietuva per šimtmetį - kokius trisdešimt. Kodėl mes taip nekenčiame
patys savęs?..“ - retoriškai klausia A.Žigaitytė.
Į Vilnių klaipėdiečiai atveža ne vieną nacionalinį veikalą - ne
tik V.Bartulio operą „Aušrinė“, bet ir klaipėdiečio kompozitoriaus
Vladimiro Konstantinovo operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas
bus gerai“ pagal Sigito Gedos pjesę. Taip pat žiūrovus turėtų
suintriguoti Jurijaus Smorigino pastatytas šokio spektaklis
„Kruvinos vestuvės“ pagal Piazzola muziką ir
Frederico Garcia Lorca pjesę bei
Nerijaus Petroko režisuotas spektaklis „Aistrų šėlsmas“ pagal
Georgo Gershwino muziką.
Pasak A.Žigaitytės, nepaisydamas kritinių metų Klaipėdos
muzikinis teatras didina savo kolektyvą. „Kai visi mažina etatus ir
atleidinėja darbuotojus, mes didiname teatro kolektyvą iki visiškai
sukomplektuotos sudėties, kuri yra privaloma tokio pobūdžio
teatrui. Ir nespėjame priiminėti visų norinčių dalyvauti konkurse.
Paradoksalu, kad niekada nesikeitęs mažas atlyginimas mūsų teatre
yra svarbus daugeliui Klaipėdos muzikų kultūrinės krizės
akivaizdoje“, - sakė teatro vadovė.
Ji priminė, kad jauniausias šalyje muzikinis teatras artėja
prie šimtojo pastatymo, kuris bus 2010 metų pavasarį, nors dar
nežinoma, koks veikalas tai bus. Klaipėdos muzikinis teatras
rengiasi ir antrosioms šiais metais gastrolėms Vilniuje - spalio
1-3 dienomis atkurtuose Valdovų rūmuose rengiasi parodyti
Claudio Monteverdi barokinę operą
„Orfėjas“.
Klaipėdos muzikiniame teatre šiuo metu vyksta Klodo Debiusi
operos „Pelėjas ir Melisanda“ pagal Morisą Meterlinką kūrimo
darbai, spektaklį režisuoja Gytis Padegimas, o premjeros laukiama
balandžio mėnesį. Vasarą turėtų pasirodyti naujas lietuviškas
Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ pagal Antano Vienuolio
„Paskenduolę“.
Klaipėdos muzikinio teatro vadovė sunkmečio kontekste nelaidoja
naujojo teatro pastato idėjos ir teigia, kad šio pastato sąmata
siektų palyginti nedidelę 60 mln. litų sumą, o naujasis pastatas,
kurio galimybių studija ir investicinis projektas jau yra parengti,
galėtų iškilti per penkerius metus.