Nigerijos filmai, dažniausiai vadinami tiesiog Nolivudu, atsirado dėl labai pragmatiškų priežasčių. Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje Nigerijoje kriminogeninė situacija pasiekė piką. Žmonės, bijodami tamsiu paros metu vaikščioti gatvėse, atsisakė daugelio pramogų ir daugiau laiko leisdavo namuose. Vienas iš populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų tapo televizijos žiūrėjimas.
Vakarietiškų ir indiškų filmų prekyba išaugo, bet ne tiek, kiek buvo tikimasi, todėl greitai atsirado gudruolių, kurie nusprendė užpildyti tuštumą vietine produkcija, labiau atitinkančia nigeriečių gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą.
Pirmieji Nigerijos filmai pastatyti dar septintajame dešimtmetyje, tačiau pačio Nolivudo pradžia datuojama 1992 metais, kai vienas Nigerijos verslininkas Kennethas Nnebue, norėdamas atsikratyti tūkstančiais importuotų tuščių kasečių, įrašė filmą „Gyvenimas priklausomybėje“ (Living in Bondage). Tai pasakojimas apie vyrą, kuris įtraukiamas į sektą, žadančią pasakiškus turtus, jei tik jis paaukos savo žmoną. Filmo sėkmę nulėmė tai, kad jis buvo kitoks nei prieš tai sukurti filmai. Siužetas daug šiuolaikiškesnis, akcentuojami aktualūs dalykai.
Filmui susilaukus pasakiškos sėkmės, šio verslo drąsiau ėmėsi ir kiti. Šiandien priskaičiuojama daugiau kaip 300 prodiuserių, kurie kuria „kepa“ filmus vieną po kito – kaip blynus. Per metus rinkai pateikiama apie 1000–2000 filmų.
Pirmieji Nolivudo filmai nufilmuoti senoviško tipo griozdiškomis kameromis, tačiau verslui įsivažiavus, pradėtos taikyti naujausios technologijos. Labai dažnai filmai filmuojami paprastomis skaitmeninėmis kameromis, šiek tiek apdorojant paprasta kompiuterine programa. Vėliau 6ie filmai perkeliami į DVD ar VCD diskus.
Nolivudo filmai, kitaip nei Holivudo ar Bolivudo, labai dažnai išsiverčia su minimaliomis laiko sąnaudomis ir pagaminimo išlaidomis. Vidutinis filmo sukūrimas užtrunka apie 10 dienų ir kainuoja apie 15–25 tūkst. JAV dolerių.
Apskaičiuota, kad kiekvieną savaitę parduotuves, lauko prekystalius ir gatvės pardavėjus pasiekia trisdešimt naujų filmų, papildančių jau ir taip gausią Nolivudo rinką.
Atsižvelgiant į Nigerijos pragyvenimo lygį, nustatyta 2 JAV dolerių kaina už vieną diską. Kiekvieno filmo vidutiniškai parduodama po 50 tūkst. kopijų, o vadinamojo bestselerio – po kelis šimtus tūkstančių kopijų. Tai atneša įspūdingą pelną.
Banalus turinys, perdėta vaidyba ir pasibaisėtina garso kokybė Nolivudo filmams Afrikoje netrukdo konkuruoti su stulbinančiais Holivudo efektais ar už širdies griebiančiomis Bolivudo meilės dainomis.
Nolivudo aktoriai dažniausiai yra vietiniai nigeriečiai. Filmų aplinka ir situacijos – panašios, o turinys atspindi gyvenimiškas situacijas, su kuriomis jie susiduria kiekvieną dieną: meilės nuotykiai, juokingi nutikimai, šeimyninės problemos, religiniai ir gentiniai skirtumai, moterų ir vaikų teisės, korupcija, prostitucija, okultizmas ir ŽIV arba AIDS.
Be gyvenimiškų siužetų, nigeriečiai labai mėgsta vadinamosios amerikietiškos svajonės ir fantastinius, su magija susijusius žanrus. Krikščionybė ir Islamas – dominuojančios religijos, tačiau filmuose lyg su nostalgija prisimenamos tradicinės religijos ir juodoji magija, Nigerijoje vadinama tiesiog džiu-džiu.
Nigerija turi išskirtinį literatūros paveldą, palyginti su kitomis Afrikos žemyno šalimis. Chinua Achebe'as (1952 metų taikos Nobelio laureatas), Wole'as Soyinka (1986 metų literatūros Nobelio laureatas), Benas Okri, Kenas Saro-Wiwa, Elechi Amadi ir kiti pasaulyje pripažinti, talentingi rašytojai. Jų kūriniai – aukšto meninio lygio, tačiau „namų filmų“ industrija į tai nesiorientuoja. Čia svarbiausia yra pinigai.
Tai atsispindi ir filmuose, kuriuose herojai su naujausio modelio automobilius vairuojančiais asmeniniais vairuotojais nuolat skuba į sporto klubus, grožio salonus, prabangius restoranus. Baruose geriamas tik brangiausias konjakas ar šampanas. Žinoma, etiketė parodoma tik tada, jeigu leidžia filmo biudžetas.
Daugelis filmų nėra filmuojami studijose. Paprastai įvairiose šalies dalyse yra nuomojami namai, biurai ar viešbučiai. Kartais savininkai už reklamą sumažina arba iš viso neima nuomos mokesčio, tačiau pasitaiko ir taip, kad reikia sumokėti duoklę vietiniams banditėliams.
Ne visi Nolivudo filmai yra anglų kalba. Šiaurinėje šalies dalyje filmuojami filmai yra hausų kalba, vakarinėje – jorubų, pietryčiuose – igbo, o Benino mieste – edo kalba. Populiariausi miestai yra Enugu, Abudža ir, žinoma, Lagosas. Čia nuo seno Šurulere rajone įsikūrę didžiausi gamintojai ir žymiausi prodiuseriai.
Produktyviausias režisierius Nigerijoje šiuo metu yra Chico Ejiro. Per 8 metus jis pastatė daugiau kaip 80 filmų ir giriasi, kad gali sukurti filmą per tris dienas. Jo brolis Zebas yra garsus režisierius ir už Nigerijos ribų.
Didžiausias Nolivudo konkurentas yra Ganos filmų industrija. Dėl šios priežasties Nigerijos prodiuseriai savo filmuose dažniau renkasi anglų kalbą, kuri mažiau apriboja žiūrovų auditoriją. Tai leido rinkai išsiplėsti už šalies ribų.
Nolivudo filmų populiarumas per pastarąjį dešimtmetį paplito po visas Afrikos anglakalbes šalis, o pastaraisiais metais populiarumas išaugo ir tarp afrikiečių, gyvenančių Europoje bei Šiaurės Amerikoje.
Nemažai Nolivudo filmų yra transliuojami per televiziją. Nigerijoje yra atskiras kanalas „Africa Magic“, skirtas vien Nolivudo filmams. Jis tapo vienu pagrindinių Pietų Afrikos Respublikos televizijų tinklo „M-Net“ kanalu.
Pirmasis Nigerijos Nolivudo filmas, pelnęs tarptautinę šlovę 2003 metais, – Kingley Ogoro „Osuofija Londone“. Tai pasakojimas apie tingų elnių medžiotoją, kuris taip iššvaistė visas šeimos santaupas, kad nebegalėjo išlaikyti nei žmonos, nei penkių savo dukterų. Tingusis elnių medžiotojas (vaidina Nigerijos komikas Nkemas Owohas), kaip ir daugelis nigeriečių, tikėdamas, kad svetur pinigai auga ant medžių, išvyksta į Londoną, kur ir prasideda visi jo nuotykiai.
Šis filmas Nigerijoje sumušė visų laikų rekordus ir vis dar yra geriausias Nigerijos filmas, vien tik Amerikoje uždirbęs 8,9 mln. dolerių.