Šio žinomo fotografo ir etnografės Onos Drobelienės knygos leidėjas Raimondas Paknys džiaugėsi, kad žmonės, kurie šį albumą atsiverčia maždaug per vidurį, netrukus perverčia jį nuo pradžių iki galo.
53 metų fotografas A.Baltėnas papasakojo įdomią šios unikalios knygos atsiradimo istoriją.
- Kaip atsirado toks gana netikėtas albumas – ne visos Dzūkijos, o vieno jos regiono tyrimas?
- Ieškojau medžiagos fotografijų ciklui „Meistrai“.
Važinėjau po Lietuvą, ieškojau meistrų, puoselėjančių senųjų amatų tradicijas.
Visais pašaliais keliavau. 2006 metų rugsėjį užsukau į Marcinkonių etnografinį muziejų ir paklausiau, ar yra kur apylinkėse žmonių, kurie moka vieną ar kitą amatą?
- Išaiškėjo, kad dauguma dzūkų senųjų amatų iki šiol neužmiršę?
- Taip. Man atsakė, kad visi čia viską moka, ir jei ko nors prireikia, patys pasidaro. Supratau, kad turiu pradėti dirbti – fotografuoti viską iš eilės.
- Kiek laiko jūs fotografavote?
- Dvejus metus. Pirmą pusmetį labai intensyviai važinėjau. Paskui tik vasarą ir rudenį.
Vėliau ieškojau tik to, kas dar nepadaryta. Dar ir dabar nuvažiuoju. Ką nors pakartoju, nufotografuoju naują amatą ar patiekalą.
- O ką, be knygos, parsivežėte iš Dzūkijos? Gal išmokote kokio amato ar pamėgote kokį neįprastą patiekalą?
- Iš tiesų daug prisiragavau – ir duonos, ir bandelių.
Ten įpratau valgyti sūdytus lašinius, nors iki tol mėgau tik rūkytus.
Kitas dalykas, kad tie metai turbūt buvo patys šviesiausi mano gyvenime.
- Pavarčius knygą iš tiesų atrodo, kad ši Lietuvos vieta – tarytum kokia ramybės ir šviesos oazė, kurios neįmanoma rasti niekur kitur mūsų šalyje.
O gal taip nuteikia subjektyvus fotografo žvilgsnis?
- Gal tiesiog atidesnis žvilgsnis. Juk kiek kartų pro ten esu pravažiavęs, keliavęs su savo draugais baidarėmis ar dviračiais ir nieko ypatingo nepastebėdavau.
O šį kartą pamačiau, kad gyvenimas čia visai kitoks. Visiškai. Tiesiog kažkoks nesusipratimas.
- Keistenybė?
- Taip, neįtikėtinai archajiška būtis ir buitis.
Ko gi važiuoja iš Vokietijos ar Anglijos etnografinės ekspedicijos į Okeanijos salas ar į Brazilijos džiungles? Ieškoti tokio gyvenimo, kuris čia – visai šalia.
Kur dar pamatysi, kad savo išskobtu luotu žmogus irstytųsi ežere? Ar avilius šitaip kopinėtų, žvakes lietų? Labai daug tokių darbų, kurie šimtus metų nesikeitė. Tiesa, dabar tie žmonės vienas po kito jau išeina.
Bet ten yra keli jauni, kurie perima, išmoksta.
- Tačiau jaunų žmonių albume beveik nematyti.
- Norėjosi užfiksuoti tai, kas gali greitai išnykti. Juk šis darbas pirmiausia darytas kaip archyvas.
Per tuos dvejus metus sukaupiau kelis tūkstančius fotografijų, kurios tiksliai suregistruotos ir saugomos. To archyvo pagrindu ir atsirado knyga.
- Tokie archyvai – turbūt didžiausia retenybė?
- Tikrai. Nors kai pradėjau fotografuoti meistrus, amatininkus, maniau, kad labai daug žmonių daro panašius dalykus. Bet kai pradėjau nuosekliai dirbti, pamačiau, kad tai labai apleista sritis. Nedirbama nuosekliai toje srityje. Tai nufilmuoja kas nors priešokiais, tai užrašo.
Tautosaka turbūt yra surinkta nuosekliai, bet vaizdų archyvas niekuomet rimtai nekurtas. Nebuvo institucijos, kuri tuo rūpintųsi.
Ir rezultatai – žiaurūs. Archyvo tiesiog nėra.
Tuo tarpu vokiečiai ir skandinavai tai darė jau prieš šimtą metų. O mes galime prisiminti tik Balį Buračą.
- Galbūt todėl šiandien vokiečių ar skandinavų architektai labiau atsižvelgia ir į kraštovaizdį, ir į senųjų statinių estetiką?
- Iš tiesų juk kiekviename etnografiniame Lietuvos regione skiriasi ir sodybos, ir jų suplanavimas. Bet tęstinumo nelabai yra, dabar stengiamasi kuo labiau nutolti nuo tos tradicijos.
Mano darbas labiau susijęs ne su statiniais, o su žmonėmis, su jų gyvenimo dokumentavimu. Su visu tuo, ką žmogus daro, kuo gyvena, kokia jo aplinka. Tai aš stengiuosi fotografuoti kuo nuosekliau, kuo dokumentiškiau ir be jokių sentimentų.
- Tačiau trobų interjeras tiesiog dvelkia sentimentais – svogūnų kasos, duonos kepalai, šeimos fotografijų rėmas. Interjero fotografijos – tarsi masalas žiūrovui, nes retame albume galima tiek jų rasti.
- Interjerą sunku fotografuoti. Reikia su žmogumi susitarti. Reikia, kad jis nebijotų, nevaidintų. Galų gale sunku apšviesti ir nufotografuoti taip, kad būtų matyti ir langas, ir detalės, ir žmogus.
- O kodėl po dzūkų pradėjote fotografuoti žemaičius?
- Po dzūkų ėmiau žvalgytis po Aukštaitiją. Tačiau ten jau kitaip. Juk šilų dzūkai gyvena labai uždarame, savitame, kompaktiškame regione. Jame buvo nesunku dirbti. Tiesiog važiuoji, keliauji ir fotografuoji. Nebūdavo dienos, kad ko nors nenufotografuočiau.
O kitose šalies vietose – daug sunkiau. Todėl pamažu ryškėja tokios kryptys.
Aukštaitijoje daugiau fotografuoju darbus, amatus, Žemaitijoje – papročius, šventes, tradicijas. Nes ten kai kuriuose miesteliuose ar kaimuose žmonės labai stipriai laikosi senųjų papročių. Ir net jauni žmonės sąmoningai tai daro.
Jaučiu, kad būtent šiuo metu reikia dirbti, nes viskas labai greitai keičiasi ir tuoj viso to nebebus.
* * *
Dzūkus maitina miškas
* Dzūkija – etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidupio ir Neries. Čia artimoje kaimynystėje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai.
* Šilų dzūkų kraštas – aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Čia kraštovaizdis archajiškiausias, lėtai kintantis.
* Šiliniai dzūkai yra konservatyvūs. Žmonės čia gyveno iš to, ką duoda miškas. Rakandai, namų apyvokos daiktai, trobesiai – visa tai jie pasidirbdavo patys.
* Pradėjus dygti grybams dzūko namie nerasi. Grybavimas – būdas užsidirbti. Išdygus pirmosioms voveraitėms, kaimynė, paklausta, ar jau ragavo lepeškučių sriubos, ištarė: „Vaikeli, kaip jas gali valgyt, kai kandi, ji cypia: „Aš centas, aš centas“.