Susidomėjusios publikos akivaizdoje šio 45 metų vokiečių menininko sukurtas darbas sukėlė ne tik įvairių interpretacijų audrą, bet ir pakurstė ginčus amžina tema – kas yra menas?
Ant galerijos grindų – didelė blizganti rausvų dažų dėmė. Ant sienos – automobilinių dažų pavadinimai. O kamputyje dar ir filmas, kuriame dailininkas nešiojasi nudažytą plokštę gatvėmis, leisdamas joje atsispindėti pasauliui.
Tai pokštas ar rimti dalykai?
Darbas nuteikia linksmai
Pasak dailininko, kol kas nė vienas žiūrovas nėra jo paklausęs, ar tai ne pokštas?
Ir nors daugelį jo liejiniai nuteikia gana linksmai, pati idėja priimama rimtai.
„Dauguma puikiai supranta, kad tokio pobūdžio darbą reikia suvokti ne mūsų kasdienio gyvenimo, o meno istorijos kontekste, – sakė kūrėjas. – Žmonės įžvelgia sąsajas su monochrominės tapybos tradicija, supranta, kad naudojamas konceptualaus meno žodynas“.
Atsiranda ir kolekcininkų, kurie nusprendžia įsigyti tokį kūrinį. Galerijoje pamatę vokiečio darbą jie paprašo sukurti ką nors panašaus.
R.Splittas prisipažino, kad jam didžiausias malonumas matyti, kai meno mėgėjai ne tik leidžia spalvota bala suteršti švarius jų namus, bet ir gyvena grožėdamiesi jo kūriniu kiekvieną dieną.
Tapyba virsta skulptūra
Specifinės vietos meno kūrinys – taip turbūt tiksliausiai galima būtų apibūdinti vokiečio darbą.
Tačiau kritikai, rašydami apie jo kūrybą, dažnai pabrėžia, kad tapyba čia nejučia virsta skulptūra.
Ar pačiam dailininkui svarbi ši riba?
„Aš studijavau tapybą, todėl pirmaisiais metais po baigimo vis stengdavausi pabrėžti, kad tai ne tapyba, o skulptūra, – šypsojosi dailininkas. – Mat pati liejinių sukūrimo logika panašesnė į skulptūros kūrimą.
Tuomet man tai buvo labai svarbu, o šiais laikais jau niekam nerūpi, ar tai skulptūra, ar paveikslas? Visiems reikia tiesiog gerų darbų“.
R.Splitto darbai – vienkartiniai. Pasibaigus parodai jie sunaikinami. Todėl po muziejus keliaujančių didelių parodų kuratoriams kiekviename mieste tenka pirkti dailininkui automobilinių dažų.
Tuomet jis atkuria savo darbą, kuris naujoje vietoje atrodo jau šiek tiek kitaip.
Tai gana brangus malonumas, nes dažai nėra pigūs, o jų prireikia nemažai. Pavyzdžiui, Vilniuje sukurtam darbui sunaudoti net 45 litrai.
Žiūrovo pasaulio atspindys
Per parodos atidarymą į galeriją su motina užėjusi mergaitė pritūpė ir pirštu pabandė, ar gerai sustingę dažai. Paskui ramiai apžiūrinėdama apėjo visą darbo kontūrą.
„Panašiai elgiasi ir dauguma žmonių, – žiūrovės elgesį pakomentavo dailininkas. – Kai kurie dar iš pradžių koja patikrina – ar sustingę, ar netepa.
O paskui keliaudami aplinkui susikuria savo viziją. Iš tiesų ne aš, o žiūrovas yra šio darbo autorius, nes kiekvienas čia mato skirtingus dalykus“.
Vienam tai bus panašu į Barbės namus, kitas gali įžvelgti katalikybės spalvų simboliką.
Parodą inicijavusio Goethe's instituto Vilniuje direktorė Irmtraut Hubatsch prisipažino, kad tautiečio darbas jai pirmiausia priminė „Mados infekcijos“ festivalio podiumą.
Pats autorius sakė, kad rinkosi spalvą, kuri neturėtų aiškių trafaretinių reikšmių.
Juk mėlyna tuoj pat asocijuojasi su ežeru, raudona – su kraujo klanu. Ant sienos išrašyti dažų pavadinimai – tarsi nuoroda į tas metaforas, paliktas šalia darbo. Tarp jų – ir didmiesčių, ir brangakmenių vardai.
Kūrinys – ne įkaltis
Vis dėlto vokiečio instaliacija gali nuvilti tuos, kurie į galerijas užsuka ieškodami „tikro meno“.
Juk išlieti dažus ant grindų gali kiekvienas.
R.Splittas prisipažino, kad ne vienas žiūrovas jam yra sakęs, jog seniai norėjo padaryti kai ką panašaus, bet vis nebuvo tinkamos progos.
Pats dailininkas iš tiesų daro tai, ką kiekvienas žmogus gali padaryti. Juk meno kūrinys – tai ne įkaltis, liudijantis, kad menininkas genialiai išmano savo amatą.
Konceptualaus meno tradicijoje kūrinį nebūtinai turi sukurti pats autorius. Juk šiuo atveju pagrindinis veikėjas – ne menininkas, o tapyba, spalva.
Ir galutinį kūrinio variantą sukuria pats žiūrovas savo sąmonėje.
„Spalvinė dėmė – lyg ekranas, kuriame projektuojamos žiūrovų idėjos“, – mano R.Splittas.
Jis niekada nebandė iš savo dėmių kaip iš kavos tirščių spėti ateities.
Bet jam smagu žiūrėti, kaip sutrinka žmonės, kai jiems tenka stabtelėti ir apeiti darbą, kuris, užuot tvarkingai kabojęs ant sienos, guli po kojomis.
Kaip reaguos lietuviai?
R.Splittas Vilniuje ne tik surengė parodą, bet ir skaitė paskaitą apie savo kūrybą, bendravo su Dailės akademijos studentais, pristatė savo kūrinį į galeriją susirinkusiems žiūrovams.
Jį maloniai nustebino tai, kad Vilniuje tiek daug žmonių susidomėjo tuo, ką jis daro. O jam pačiam įdomiausia būtų sužinoti, kaip jo kūrinys atrodo Lietuvos meno kontekste.
„Žinau, kad čia egzistuoja solidi figūrinės, pasakojamosios tapybos tradicija, – sakė jis. – Man labai įdomi žmonių reakcija – ar jie įvertins mano darbą kaip banalybę, ar įžvelgs ką nors rimtesnio“.
Kūriniai pakeičia erdvės suvokimą
* R.Splittas studijavo aukštosiose meno mokyklose Braunšveige (Vokietija), Nime (Prancūzija), taip pat Niujorko (JAV) vizualiųjų menų mokykloje.
* Šiuo metu menininkas gyvena ir dirba Berlyne.
* Jo kūriniai dažnai rodomi įvairiose grupinėse parodose Vokietijoje ir užsienyje, autorius yra pelnęs keletą svarbių apdovanojimų.
* 2006 m. jo darbas „Waterscreen“ laimėjo Dresdeno (Vokietija) miesto konkursą.
* R.Splitto pamėgti „Spalvų liejiniai“ – tai specifinės vietos projektai. Jų centre – dažų dėmės ant patalpos grindų ar tiesiog ant žolės. Šie spalviniai natūralių gamtinių formų akcentai akimirksniu pakeičia įprastos erdvės suvokimą.
* R.Splitto instaliacija Vilniuje sukurta Goethe's instituto iniciatyva.