Tokie filmai nei lengvi, nei malonūs, bet tiesiog būtini. Bėda ta, kad jų vengia ne tik kino teatrai, bet ir televizijos. Be tokių filmų bet koks kino renginys praranda prasmę.
Būtent tokį filmą „Ana, septyneri metai fronte“ vakar „Skalvijoje“ pristatė dvidešimt metų Nyderlanduose dirbanti režisierė Maša Novikova. Šį filmą festivalyje „Šeršėliafam“ galima pamatyti ir šiandien.
Seka žurnalistės pėdomis
„Ana, septyneri metai fronte“ skirtas garsiai žurnalistei Anai Politkovskajai, kuri 2006 metais buvo nužudyta keturiais šūviais savo namo lifte. A.Politkovskaja buvo bene garsiausia Čečėnijos karo metraštininkė.
Šį filmą sunku vertinti kaip meno kūrinį. Jam ir nereikia tokiam būti. Dokumentinio kino mūza apskritai labai aikštinga dama. Ji kartais nekiša nosies į kadrą, tačiau juostos vertė nuo to visai nesumenkėja. Ne visada dokumentinio filmo vertė matuojama jo meniškumu.
Filmas „Ana, septyneri metai fronte“ įdomus todėl, kad, nepaisant „in memoriam“ žanrą žadančio pavadinimo, tai yra pasakojimas ne apskritai apie A.Politkovskajos žurnalistinę veiklą, o apie jos fronto liniją.
Tai filmas apie Čečėnijos karą. Režisierė tarsi seka A.Politkovskajos pėdomis ir Čečėnijoje, ir „Novaja gazeta“ redakcijoje. Įdomu, kad kolegos žurnalistai jau nebesijaudino dėl A.Politkovskajos likimo – jiems atrodė, kad jai, pasaulinei žurnalistikos įžymybei, daugybės apdovanojimų laureatei, nieko nenutiks.
Koks beribis žmogaus naivumas! Auksinė Rusijos plunksna, A.Politkovskajai už reportažus iš Čečėnijos įteikta 2000 metais, nebuvo ir negalėjo būti jokia gyvybės garantija.
Portretas – įtikinamas
Kad ir kaip būtų paradoksalu, karo vaizdai, Čėčėnijos monologai, pasakojimai apie karą, „valymus“ nupiešia labai įtikinamą apie tai rašiusios žurnalistės portretą.
Jis neįprastas pasakojimų apie asmenybes kino galerijoje.
A.Politkovskajos portretas filme – tai žvilgsnis į karo siaubą, sąžiningas bandymas pasijusti žurnalistės kailyje.
Taip pat ir priversti žiūrovą iš naujo išgyventi „NordOst“ tragediją Maskvoje, pažvelgti į akis tėvui, kurio dukterį išprievartavo pulkininkas Jurijus Budanovas (vėliau kaltinimai buvo panaikinti), – jis taip atšventė savo dukters gimimą.
„Ana, septyneri metai fronte“ – atsakymas suvešėjusiam konformizmui, kurį pirmuosiuose filmo kadruose simbolizuoja A.Politkovskajos kaimynė, priekaištaujanti žurnalistei pagarbą atidavusiems žmonėms („kapines iš laiptinės padarė“) ir klausianti, kam jai reikėjo ten lįsti?
Juosta pelnė premiją
Filme susidursime su žmonėmis, apie kuriuos apskritai retai buvo kalbama per karą Čėčėnijoje. Teisėja iš Grozno Lidija Jusupova – ypač artimas A.Politkovskajos „kraujo grupei“ žmogus, tikėjęs, kad gali teisinėmis priemonėmis padėti surasti artimiesiems dingusius per karą žmones.
Tai lyg Sizifo darbas. Panašūs ir A.Politkovskajos bandymai savo straipsniais pakeisti pasaulį ir Rusiją.
Filme apmaudžiai suskamba jos žodžiai: „Aš, ko gero, ne taip kažką darau, kad negaliu šio karo sustabdyti“.
Turint omenyje, kad A.Politkovskaja dirbo ne tik žurnalistės darbą, bet ir daug laiko skyrė veiklai žmogaus teisių organizacijose, tyrė korupciją Rusijos gynybos ministerijoje, priešinosi Vladimiro Putino vienvaldystei, šie žodžiai rodo prarają tarp žmogaus darbų ir inertiškos visuomenės, toleruojančios neteisybę mainais už savo ramybę.
Filmas „Ana, septyneri metai fronte“ praėjusiais metais pelnė tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ premiją.