Aleksejus Slapovskis gimė 1957 m. liepos 29 d. Čkalovskoje kaime, Saratovo apskrityje. 1979 m. baigęs Saratovo universiteto Filologijos fakultetą, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, 1981–1982 – kroviku.
Literatūra susidomėjo anksti – kūrė eiles, dainas, pirmąjį humoristinį apsakymą paskelbė žurnale „Žurnalistas“ XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Keletą vienaveiksmių pjesių sekė pirmasis „pilnametražinis kūrinys“ – „Myliu, mylėjau, mylėsiu“, pastatyta 1985 m. Jaroslavlio Jaunojo žiūrovo teatre.
1982–1989 m. Slapovskis dirbo Saratovo televizijos ir radijo korespondentu, 1990–1995 – literatūros žurnalo „Volga“ redaktoriumi ir grožinės literatūros skyriaus vedėju. Anksti vedęs, su žmona pragyveno 22 metus. Likęs našliu, su dukra 2001 m. išvyko į Maskvą. Čia bendradarbiavo su televizija (parašė scenarijus „Sustojimas pagal pareikalavimą“, „Penktasis kampas“, „Poskyris“) ir kinu (buvo vienas iš filmo „Likimo ironija. Tęsinys“ scenarijaus autorių), rašė scenarijus pagal savo romanus („Aš – ne aš“, „Fenikso sindromas“).
I Europos dramaturgijos konkurse už pjesę „Mano vyšnių sodelis“ Slapovskis pelnė pirmąją premiją (1994), keturiskart buvo patekęs į Bookerio prizo finalą (už romanus „Pirmasis antrasis atėjimas“, „Anketa“, „Pinigų diena“, „Gyvenimo kokybė“).
Parašė apysakas „Nuoširdus dailininkas“, „Užkoduotasis“, „Labas. Labas. Naujieji metai“, „Ugnies paukštė“, „Gitaristo mirtis“, romanus „Mes“, „Jie“, „Tai“.
Iš Aleksejaus Slapovskio pjesių geriausiai žinomos „Visų pirma, visų antra, visų trečia“, „Dvidešimt septyni“, „Blin 2“, „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“, „Mano vyšnių sodelis“, „Pjesė Nr. 27“, „Nuogas kambarys“, „Moteris virš mūsų“, „Ne toks, kaip visi“, „O“, „Vaidinimas apie teatrą“, „Nugalėtojai“. Lietuvoje pastatytos jo pjesės „Pasaulio kraštas“, „Bausti negalima pasigailėti“.
* * *
Kirilas Glušajevas: Labiausia imponuoja tai, kad daugumoje Slapovskio pjesių veiksmas vyksta arba pagrindinio veikėjo vaizduotėje, arba atmintyje. Tame yra labai daug intymumo ir akistatos su savimi, veiksmas nėra realistinis, nuolat jaučiame žmogaus vidinius išgyvenimus.
„Batraištyje…“ visas veiksmas vyksta praeityje. Ta akistata su savimi iš pradžių atrodo labai linksma ir žaisminga, bet galų gale prisikapstome prie to, kodėl personažas šiandien jaučiasi blogai, kodėl jis yra nelaimingas.
Kitose šio autoriaus pjesėse taip pat vyksta įdomi personažų analizė. Šis autorius kuria kamerines ir intymias erdves, atkreipia dėmesį į tuos dalykus, kuriuos kartais apeiname, vadindami juos smulkmeniškais, gėdingais, nereikšmingais, nors jie slypi mumyse. Jo kūryboje visada gali surasti, kur yra žmogaus žaizda, kas jį verčia jaustis nelaimingu: tai slypi arba praeityje, arba praeityje, arba ateityje.