42 metų dokumentininką Audrių Stonį sunku sutikti Vilniuje. Režisierius pastaraisiais metais ne tik kuria filmus, bet ir nepaliaujamai keliauja po užsienį, kur skaito paskaitas apie dokumentinį kiną, rengia meistriškumo pamokas būsimiems kino profesionalams.
A.Stonys dėstė Japonijos, JAV, Ispanijos, Danijos aukštosiose kino mokyklose.
Neseniai režisierius grįžo iš Kalkutos – ten vykęs dokumentinio kino seminaras buvo atidarytas jo naujausiu filmu „Keturi žingsniai“, nors pats renginys buvo skirtas Azijos šalių kinui. A.Stonys jame skaitė paskaitų ciklą apie lietuvių dokumentiką.
Laukia kitos viešnagės
„Iš esmės visi rimti dokumentinio kino seminarai profesionalams ir akademinei bendruomenei nagrinėja svarbiausią mums, dokumentinio kino kūrėjams, dalyką – ryškiai brėžia ribą tarp kino ir televizijos.
Esame susirūpinę tuo, kad nyksta ši riba, kad kino filmai lengvai emigruoja į televizijos laidų sritį, kad painiojamos filmo ir laidos sąvokos.
Todėl daugybė kino mokyklų vadovų intensyviai kviečia įvairių šalių režisierius, kad jie kalbėtų ir supažindintų studentus su dokumentinio kino ir jo kūrybos principų įvairove.
Mūsų paprastai prašoma kalbėti apie tai, kad dokumentika – ne tik televizijos laidos ir reportažai“, – profesines keliones apibūdino A.Stonys.
Režisierius šiame kino institute paskaitas skaitė antrą kartą ir sako jau laukiąs ilgesnės viešnagės Kalkutoje 2010 metais.
Tuomet A.Stoniui teks mokyti instituto studentus mėnesį.
Erdvė pulsuoja energija
Režisierius pabrėžė, kad Indijoje dėl didelės vaidybinių nacionalinių filmų paklausos dokumentinis kinas yra lyg antraeilis dalykas. Tuo labai susirūpinę šalies dokumentininkai.
„Tai skamba kaip pokštas, bet Indijoje kiekvieną dieną sukuriama po tris vaidybinius filmus. Bolivudas ir jo kino produkcijos populiarumas toje šalyje tikrai nėra mitas“, – tvirtino A.Stonys.
Pasak jo, Indija – dar neatrasta žemė ir dokumentinio kino režisieriams, ir žiūrovams.
„Čia kiekvienas erdvės milimetras pulsuoja energija, o temos pačios lenda į kadrą. Vienas žingsnis skiria šiuolaikinio pasaulio grimasas nuo priešistorinių reiškinių, vienoje erdvėje sugyvena XXI amžius ir viduramžiai“, – neslėpė nuostabos režisierius.
Jo teigimu, pasaulyje Indijos dokumentinis ir vaidybinis autorinis kinas dar tik pradedamas atrasti.
Būtent tokį kiną kurti ir skatina A.Stonį pakvietęs Satyajito Ray kino ir televizijos institutas. Tai antras pagal dydį kino kūrėjų ugdytojas po garsiosios Bolivudo kadrų kalvės – Punos kino mokyklos.
Be politikos – nė žingsnio
Su kolegomis režisieriais Indijoje A.Stonys susitiko iškart po „Oskarų“ teikimo ceremonijos, kurioje aštuonios JAV kino akademijos statulėlės buvo įteiktos Mumbajuje nufilmuotam brito Danny Boyle'o filmui „Lūšnyno milijonierius“.
„Nepaisant gana santūraus šio filmo meninių sprendimų vertinimo, indų kinematografininkai labai pragmatiškai suvokia šio filmo triumfą.
Visi pabrėžia, kad „Lūšnyno milijonieriaus“ apdovanojimai svarbūs politine prasme – ir dėl socialinių šalies problemų garsinimo, ir dėl kino industrijos ir jo tradicijų populiarinimo.
Bet kalbėjau ir su žmonėmis, kuriuos piktina, kad filme Indijos skurdas nudailintas, pagražintas, lyg pritaikytas Vakarų pasaulio žmogaus akims.
Juk realybė šimtąkart žiauresnė“, – pasakojo režisierius.
Kelionė sugriovė mitą
Kelionė į Kalkutą vieną mitą apie Indiją režisieriaus sąmonėje sugriovė.
„Visi kalba, kad paklausiausias menas Indijoje – Bolivudo filmai. Yra ne visai taip. Patys populiariausi šalies miestuose ir miesteliuose yra vaidinimai pagal Bolivudo filmų siužetus. Juos vaidina teatro trupės visoje šalyje.
Kai į kokį nors miestelį atvyksta garsaus filmo siužetą gyvai vaidinanti trupė, žmonių miniai tramdyti pasitelkiama kariuomenė“, – savo įspūdžiais dalijosi A.Stonys.
* * *
Pelnė daug prizų
* A.Stonys 1984-1989 m. Vilniaus valstybinėje konservatorijoje studijavo TV ir kino režisūrą. 1989 m. stažavosi J.Meko kino ontologijos archyve Niujorke.
* Garsiausi A.Stonio filmai: „Ūkų ūkai“, „Varpas“, „Skrydis per Lietuvą“, „Antigravitacija“, „Neregių žemė“, „Uostas“, „Baltijos kelias“.
* Režisieriaus filmai apdovanoti daugybe garsių festivalių prizų, o „Neregių žemė“ pelnė Europos kino akademijos prizą „Feliksą“ už geriausią metų dokumentinį filmą.