Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriai „Menų spaustuvėje“ suvaidino premjerą „Pabėgimas į Akropolį“.
Tiesa, pirmieji šį spektaklį pamatė Panevėžio, Šiaulių ir Marijampolės žiūrovai.
Debiutinė „Atviro rato“ aktorės Marijos Korenkaitės pjesė buvo patekusi tarp penkių geriausių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, o Aidas Giniotis apdovanotas už savo mokinės pjesės režisūrą.
Tampa visuomenės kritikais
2006 metais įkurtas „Atviras ratas“, pristatęs autobiografines improvizacijas, iš karto sulaukė didžiulio populiarumo ir apdovanojimų už nuoširdų teatrą jaunimui. Aktoriai taip pat daugeliui pažįstami ir iš Keistuolių teatro spektaklių.
Šį kartą imtasi aštresnių socialinių temų, lyrizmo jau mažiau. Bandoma prisiimti visuomenės kritikų, maištautojų poziciją, išsakyti aiškią nuomonę ir pasipriešinti. Spektaklio „Pabėgimas į Akropolį“ scenoje kuriama mažo miestelio realybė.
Naivi paauglė Živilė (vaidina M.Korenkaitė) svajoja nuvažiuoti į šiandienos Pažadėtąją žemę, kur yra zoologijos sodas, spindi parduotuvės ir vaikšto Marijonas Mikutavičius, – į prekybos ir pramogų sostinę „Akropolis“.
Živilę palaiko tiktai geros širdies draugas (aktorius Vytautas Leistrumas).
Spektaklio herojų mamytės sunkiai dirba, kad galėtų nupirkti „naujus džinsiukus“. Jos iš paskutinių jėgų stengiasi neatitolti nuo savo vaikų, tačiau vos beatskiria, kada jie meluoja, o kada iš tikrųjų yra nekalti.
Paaugliai „puošiasi“ treningais, praleidinėja pamokas, pasislėpę už kampo rūko, geria alų, mušasi ir „pramogauja“ žiūrėdami televizorių. Toks tamsus lietuviškas Dogvilis.
Atrodo labai įtikinamai
Tragikomišką provincijos vaizdą papildo įterptos tipiškos situacijos. Matome abejingus savo vaikams tėvus, girdime beprasmiškus pokalbius apie orą – „nei šiltą, nei šaltą, tokį per vidurį“.
Taikliai nuskamba pastaba, kad „tvarkos ir teisingumo atžvilgiu Tailande mokytojo padėtis daug geresnė nei Lietuvoje, kur jis yra klouno vietoje“. Originaliai pasišaipoma iš „pažangių“ vakarėlių liūtų kosmopolitų porelės, kuriems Vilnius tėra „f**king provincija“.
Prie viso to – ir keli pavykę „muzikiniai numeriai“.
Man viena įsimintiniausių pasirodė iki ašarų juokinga motinų muštynių scena – iš gėdos ir nevilties verkiančios moterys rauna viena kitai plaukus gindamos savo vaikų garbę.
Tačiau šalia manęs sėdėjęs jaunas žiūrovas pakomentavo kitaip: „Spektaklyje buvo viena nesąmoninga vieta, kai Dariaus ir Živilės motinos pradėjo muštis.
Tikrame gyvenime man neteko to matyti“. Visa kita jam pasirodė labai įtikinama.
Kiaurai permatoma ironija
Jei toks buvo tikslas, „Atviram ratui“ jį įgyvendinti pavyko – spektaklis primygtinai, tarsi veidrodis, verčia žvelgti į „realų pasaulį“ su televizinėmis iliuzijomis grįstais keliais į žvaigždes.
Rečiau užeinantiems į teatrą vaidinimas tikrai turėtų palikti įspūdį.
Bet Vilnius, man rodos, jau turėtų būti persisotinęs panašių problemų, nes pastaruoju metu jas sprendžia ne vienas ir ne du jaunimui skirti spektakliai.
„Pabėgimas į Akropolį“ gali pasigirti nuoširdžiai dirbančiais, nekompleksuotais, perspektyviais aktoriais. Bet čia ir vėl einama lengviausiu – publikos juokinimo, kiaurai permatomos ironijos – keliu.
Ne kartą matyta ir girdėta
Rodos, tai jaunimo teatrui jau tapo privaloma: žiūrovui leidžiama mėgautis tikroviškomis situacijomis, drauge suvokiant, kad jos ironizuojamos, ir džiūgauti, jog taip elgtis gali tiktai kitas, bet ne aš.
Treninguoto jaunimo bendravimas, vulgarūs pokštai, patyčios iš silpnesnio, automobilių gabenimo iš Vokietijos verslas, rusiška leksika, keiksmažodžiai – dauguma šmaikščių posakių, vaidinamų scenų atrodo matytos ir girdėtos ir per televiziją, ir pro langą. O „Pabėgime į Akropolį“ jos kelis kartus pakartojamos.
„Akropolių“ ir „kelių į žvaigždes“ kultas neabejotinai yra opi problema, nors ir labai nuvalkiota. Šį „Atviro rato“ vaidinimą privalu parodyti regioninių mokyklų mokiniams, kurie, pažvelgę į veidrodį, gal kai ko ir išmoks.