Vasarį R.Arbačiauskaitė ir jos partneris Kęstutis Macijauskas keliavo po Lietuvos miestus su šeimine komedija „Laisvoji pora“, kurią parašė Nobelio premijos laureatas Dario Fo su savo žmona Franka Rame. Šiandien aktoriai vėl kraunasi spektaklio mantą ir važiuoja pas Jonavos, Kaišiadorių, Skuodo žmones.
Į Klaipėdą R.Arbačiauskaitė persikėlė gyventi su šeima. Tada ir paliko ne tik sostinės sceną, bet ir vaidmenis. Dabar namuose aktorė įsirengė „teatrinį kambarį“. Ką tai reiškia?
„Teatras rekonstruojamas, grimo kambario neliko, tai sukūriau jį namuose. Pasistačiau savo kambaryje stalą su veidrodžiu.
Čia pat sudėti ir vaidinimo rūbai, nes kartais tiesiai iš namų išvažiuojame į gastroles.
Ir afišos – iš Klaipėdos spektaklių. Tų, kur iš Vilniaus, dar neišvyniojau, jos į ritinėlius susuktos. Laiko nebėra, nes važinėjame su „Laisvąja pora“.
Šis spektaklis – tai mūsų su K.Macijausku bendras savarankiškas darbas. Mes patys padedame sau. „Laisvoji pora“ mums tapo aktoriniu trenažu po ilgesnės pauzės. Vaidiname dažnai, keliaujame su savo spektakliu, todėl turime progą pajusti žiūrovus, savo jėgas“, – kalbėjo 57 metų R.Arbačiauskaitė.
- Prieš porą mėnesių Žvejų kultūros centre su kolege Nijole Sabulyte sugrąžinote Pilies teatro spektaklį „MarLenė“ apie tariamą aktorės Marlene Dietrich ir kino režisierės Leni Riefenstahl susitikimą.
Premjera buvo prieš šešetą metų. Kodėl sugrįžote prie to spektaklio?
- Tąkart „MarLenei“ nebuvo lemta ilgai gyventi – po poros vaidinimų N.Sabulytė susilaužė koją, lyg sekdama savo vaidinamos M.Dietrich biografija.
Aš ten vaidinu antrąją legendinę asmenybę – darboholikę L.Riefenstahl.
Mums abiem su N.Sabulyte atrodo, kad kol teatras mūsų nelepina vaidmenimis, negalima užmiršti, kas sukurta.
Visus šešerius metus saugojome savo vaidmenis, rinkome medžiagą apie neeilines menininkes.
„MarLenę“ keliskart suvaidinome. Dabar mano siela jau kiek aprimo, jaučiuosi scenoje geriau, ir po spektaklio taip pat.
- Ar surinkta medžiaga apie realią L.Riefenstahl jums netrukdo vaidinti jos tokios, kokia sukurta Theos Dorn pjesėje, turinčioje nemažai fantazijos ir ironijos?
- Turbūt daugiausia kančių ir buvo ties tuo reikalu. Iš pradžių mes taip įnikome į tas jų legendas, kad ilgai mus režisierius Alvydas Vizgirda graužė.
Ir ačiū jam už tai! Visos realios biografijos nuslinko į deramą joms vietą, o mes su N.Sabulyte pradėjome matyti viena kitos herojes ir bendrauti.
- Profesionalioje scenoje pradėjote vaidinti būdama trečiakursė. Vaidmuo buvo neeilinis – Luiza F.Schillerio „Klastoje ir meilėje“.
- Luizą aš ne vaidinau, o gyvenau. Vieną spektaklį gali taip suvaidinti, bet kai reikia kasdien? Ir dar gastrolėse!
Supratau, kad reikia mokėti amatą. O aš dėl savo studentiško supratimo ruošiausi vieninteliam spektakliui. Dėjau, kiek Dievas davė. O juk reikia patausoti save, protu pavaidinti.
- Atėjusi į teatrą, nuolatos gaudavote pagrindinius vaidmenis. Ir kinas jus iškart surado.
- Kinas prasidėjo nuo nagučių lakavimo Marijono Giedrio „Perskeltame danguje“. Vėliau Raimondas Vabalas paėmė mane dideliam Liusilės vaidmeniui „Smoke ir Mažylyje“ – pridėjo stormenas, plaukus rudai nudažė – ak, kokia kabareto dainininkė buvau.
Ir toliau darė iš manęs tokią – ryškią, įžūlią, nors man tai svetima. Nieko nepadarysi, išvaizda ir vidus neatitinka.
- Kai šeima apsisprendė persikelti į Klaipėdą, tarytum stabtelėjo ir aktyvus jūsų kūrybinis gyvenimas. O gal to ir norėjote?
- Klaipėdoje atėjau į teatrą nieko neišsiaiškinusi, neperspėjusi. O ten – nei etato, nei kitų galimybių. Neatsakingai pasielgiau su savo karjera.
Po to pokalbio jaučiausi kažko nesupratusi.
Na, taip, svetima trupė, o aš į ją lendu, nors nieko ten nepažįstu, nedraugauju, nelandžioju po premjerų į užkulisius. Visaip tada galvojau.
Praėjo kažkiek laiko. Regina Steponavičiūtė statė E.Albee pjesę „Tos aukštosios moterys“. Atsirado vaidmuo ir man. Teisingai, į teatrą reikia ateiti su vaidmeniu, o ne užimti etatą kaip kokiame fabrike. Po to pradėjau gauti vaidmenukų ir kitur.
Bet man neatrodo, kad aš padariau pertrauką. Juk mintyse nuolat gyvenu vaidmenų monologais.