„Kino pavasario“ formulė – beveik ideali. Labai patogi jo rengėjams ir ypač reikalinga žiūrovams.
Ji per 14 metų iš esmės nepasikeitė – tai mažesnėse šalyse paplitęs „festivalių festivalio“ modelis, kai renginys atspindi visų garsiausių kino forumų filmus favoritus.
Sudaryti tokio festivalio programą teoriškai nesunku net nepakylant nuo kompiuterio – užtenka žinoti, kurie festivaliai diktuoja šiuolaikinio kino madas, kurie vis dar pastebi gerą autorinį kiną jį imituojančių kūrinių sraute.
Žinoma, rimtojo kino madas pirmiausia diktuoja aplinkiniam pasauliui ir jį supantiems žmonėms jautrūs menininkai.
Tačiau juos – turiningus ir ypač tylesniu balsu kalbančius filmus, nespekuliuojančius įmantriais vaizdiniais – reikia dar ir pastebėti.
Tai ir yra festivalių atradimai, kuriais pelnytai gali didžiuotis Kanai, Venecija, Berlynas, San Sebastianas, Sandansas.
Patvirtintos vertybės
Šimtai kino profesionalų zuja po visą pasaulį ieškodami gerų filmų. Kiekvieno festivalio programoje – po kelis šimtus kūrinių. Tačiau gerai, jei bent dešimt atmintyje lieka ilgiau nei iki festivalio pabaigos.
„Kino pavasariui“ tai nelabai rūpi. Mūsų festivalis ne tyrinėja šiuolaikinį kiną, o rodo jau ištirtas ir prizais patvirtintas vertybes.
Jo programoje yra ir filmų, rodančių pagrindines šiandieninio kino tendencijas, ir kūrinių, kurių vien režisierių pavardės verčia įsigyti bilietą.
„Meistrų“, „Atradimų“, „Kino dokų“, „Festivalių perlų“ ar „Drąsios vizijos“ programose sunku rasti filmą, kurio dėl kokios nors priežasties nevertėtų žiūrėti.
Kiduk Kimas, Takeshi Kitano, Jonnatanas Demme, Majidas Majidi, Samira Makmalbaf, Emiras Kusturica, Amosas Kollekas, Michaelas Winterbottomas, Hayao Miyazaki – režisūros žvaigždynas, prie kurio neprikibsi.
Konkursas – pirmąkart
Jeigu kas ir liudija „Kino pavasario“ rengėjų kompetenciją – tai konkursinė Rytų ir Vidurio Europos programa.
Joje – filmai iš Bosnijos ir Hercegovinos, Bulgarijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovakijos, Rumunijos, Estijos, Latvijos.
Ši pirmą kartą festivalio istorijoje rengiama konkursinė programa taip pat sudaryta iš po festivalius jau keliavusių filmų, bet būtent joje yra erdvės savai koncepcijai, mūsų požiūriui į panašiomis sąlygomis kuriamo kino prioritetus.
Kur lietuviški filmai?
Gaila tik dėl vieno dalyko – į ją neįtrauktas nė vienas lietuviškas filmas. O juk joje galėjo atsidurti ir Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“, ir Valdo Navasaičio „Perpetuum mobile“.
Savus filmus galima ir reikia kritikuoti, bet juk kalbame apie tarptautinį konkursą ir tarptautinį žiuri. Nejau prisipažįstame, kad pas mus nėra kino, verto konkuruoti su kaimynais?
K.Buožytės filmas tiko ir Karlovi Varų, ir Pusano, ir dar dešimčiai festivalių. Mums – ne.
Lietuvoje sunku surasti žmogų, kuriam besąlygiškai patiktų „Perpetuum mobile“. Bet filmas juk buvo pakviestas į Roterdamo pasaulinio kino panoramą ir sulaukė kvietimo į tarptautinį festivalį Norvegijoje.
Neįtikina versija, kad „Kolekcionierė“ buvo parodyta pernykščiame „Kino pavasaryje“, todėl jos nėra šiame. Pirmiausia pernai jokiu tarptautiniu konkursu nė nekvepėjo.
O kitas kuluaruose girdėtas paaiškinimas, jog kritikai sumaltų faktą, kad „Kolekcionierė“ šiame festivalyje dalyvauja antrąsyk, apskritai yra niekinis.
Apšaukė neorealistu
„Kino pavasarį“ tikrai yra už ką pagirti – kad ir už istorines retrospektyvas, pagaliau suradusias jame savo vietą.
Šįmet tai – Federico Fellini filmai. Jie bus puikus kontrastas produktyviausiai dabarties tendencijai – režisierių siekiui siekti realizmo ir dokumentalumo.
Gaila, kad pats F.Fellini festivalio pranešimuose neapdairiai pravardžiuojamas itališkiausiu neorealistu. Dėl itališkiausio sunku ginčytis, bet neorealistu F.Fellini tikrai nepavadinsi.
Juokdarys, magas, vizionierius, cirkininkas, fantazuotojas, kaukėtas filosofas – F.Fellini galima vadinti bet kaip, tik ne neorealistu. Juk neorealistas paviljone negamintų jūros iš polietileno.
Ši terminologinė klaida nėra atsitiktinė. Būtent paprasčiausio profesionalumo stokojanti „Kino pavasario“ retorika ir spaudos pranešimai – silpnoji renginio vieta.
Suprantu, kad popierius ištvers viską, o žmogiškoms silpnybėms atlaidus šviesaus atminimo F.Fellini irgi didelės tragedijos nepamatytų.
Gal tik liūdnoką komediją.
Pažintis su indų kinu
Tikras „Kino pavasario“ įvykis – mums beveik visai nepažįstamas indų kinas. Tačiau festivalio rengėjai nepasivargino jo plačiau pristatyti.
O juk garsi Indijos kino kritikė Pratibha Sastry padėjo sudaryti šią programą ir kartu su aktoriais Dexteriu Fletcheriu ir Julia Maria Kšhler, prodiuseriu Barru Potteriu ir Andriumi Mamontovu vertins mūsiškę konkursinę programą.
Ar buvo sunku kartu su P.Sastry suregzti nedidelį indų kino istorijos įvadą, publikai pristatyti šiandieninę Indijos kino situaciją?
Žodžiu, net ir 14 festivalio gyvavimo metų rengėjams vargu ar leidžia miegoti tik ant palmės šakelių, auksinių kriauklių ir kitų užsienio festivalių laurų.
* * *
Kino gurmanams – vertingi filmai
* Šeima. Tarp daugybės filmų apie šeimines problemas, nuoskaudas ir kompleksus išsiskiria „Pandoros skrynia“ (rež. Y.Ustaoglu). Trys keturiasdešimtmečiai „vaikai“ priversti susiburti ir prižiūrėti savo senyvą Alzheimerio liga sergančią motiną. Tada jie ir supranta, kad turi vienas kitam ką prikišti. Tik susišnekėti nebegali. Auksinė kriauklė San Sebastiano kino festivalyje.
* Erotika. Jos daugiausia filme apie pagyvenusių žmonių trikampį „Kaip devintam danguj“. Kalbama, kad neatlaikę senukų erotinių scenų iš filmo būriais išeina silpnų nervų žiūrovai. Tada ir prasideda tikroji istorija, kurią sukūrė bene subtiliausias nūdienos vokiečių kino realistas A.Dresenas. Humoras neatskiriamas nuo dramatizmo, aistros nepriklauso nuo amžiaus. Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ žiuri prizas.
* Politika. Izraelio režisierius E.Riklisas sugebėjo Izraelio ir Palestinos konfliktą perkelti į kelis citrinmedžių giraitės kvadratinius metrus. „Citrinmedyje“ politinis konfliktas tarp paprastos palestinietės ir Izraelio saugumo ministro pasiekia tokias absurdo aukštumas, kad norint šį filmą galima būtų pavadinti net situacijų komedija. Labai šmaikštus, lengvas ir kartu beviltiškas, skaudus filmas. Žiūrovų prizas už geriausią „Panoramos“ programos filmą Berlyno kino festivalyje.
* Mokykla. Daugelis tikina, kad filmuose naikina ribą tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Bet kol kas bene vieninteliam L.Cantat filme „Tarp sienų“ pavyko šią ribą ištrinti. Jokių stilistinių grožybių, jokių įmantrybių, tik mokytojas ir paaugliai tarp keturių sienų. Bet prancūzų kalbos pamokose tvyro tokia įtampa, kokios tvirtame trileryje nerasi. Kaip paaiškinti trylikamečiam arabui, kuo skiriasi literatūrinis autoportretas nuo autobiografijos? Auksinė palmės šakelė Kanų kino festivalyje.