Ar 67 metų menininkui buvo sunku prisipažinti, kad vienas populiariausių jo fotociklų „Žydėjimas“ buvo sukurtas tyčia surežisavus gražius vaizdus?
„Nemanau, kad reikia slėpti, jog 89 procentai „Žydėjimo“ fotografijų yra surežisuotos. Aš tik nurodydavau kryptį, o visa kita padarė nuotraukų herojai.
Štai viename ciklo darbe Eglė, aprengta balta suknele, bėgiojo po pievą su ašaromis akyse.
Ji nenorėjo to daryti, o man tokio kadro reikėjo, todėl dukteriai teko paklusti. Iš tolo jokių ašarų nematyti“, – sakė R.Rakauskas, kartu su 41 metų dukterimi Egle sutikęs pasikalbėti su „Lietuvos ryto“ korespondente.
- Filme Eglė sako, kad neatsimena savęs vaikystėje kitaip nei užfiksuotos tėvo fotografijose. Ar tai filmo intriga, ar tikra nuoskauda?
E.Rakauskaitė: Tai ne nuoskauda, o žmogaus savarankiškumo apmąstymas. Kaip turi jaustis, kai esi tarsi koks natiurmortas, detalė interjere? Aš iki šiol nemėgstu būti fotografuojama. Nors būtų skaudu, jei neturėčiau vaikystės fotografijų.
O tas vidinis konfliktas buvo daugiau reikalingas filmui.
R.Rakauskas: Kaip ir mano prisipažinimas melavus. Jis, ko gero, irgi daugiau skirtas filmui.
- Vis dėlto filme „Tėvas“ su nuoširdžiu apgailestavimu kalbama apie režisūrą.
R.Rakauskas: Fotografijos prigimtis – dokumentinis vaizdas. Tačiau fotografija nuo pirmųjų dagerotipų siekė būti menu. Ji stengėsi būti panaši į tapybą, grafiką. Todėl ir atsirado režisūra, komponavimas.
Tik nepriklausomybės laikais nuvažiavęs į atlaidus sugavau tikrojo fotoreportažo temą. Ciklo „Užuovėja“ fotografijos man tapo atgaiva nuo režisūros.
Galiu pasakyti, kad jaučiausi apsimelavęs. O kas yra geras menas? Dažnai irgi melas.
E.Rakauskaitė: Juk ir aš pati meluoju. Kai reikia sukurti gerą istoriją, kuriai visiškai nebūtinas realių įvykių pagrindas.
R.Rakauskas: Tačiau ir meluoti reikia talentingai, tada melas gali būti ne mažiau vertingas už tikrą daiktą. Sovietmečiu aš labai tikau socialistiniam realizmui, nes niekieno neverčiamas fotografavau gražų pasaulį, ir net jei melavau – tai šviesiai.
Fotografija, beje, visada buvo geras būdas paneles vilioti.
- Ar jūs ir žmoną taip susiradote?
R.Rakauskas: Tai visai kita istorija. Bet tikrai žinau, kad pradėjus „Nemunui“ spausdinti aktų fotografijas keli fotografai, prisistatę mano vardu, Kaune išrenginėdavo merginas. O kai man reikėjo panelių „Žydėjimui“, būtent žmona padėjo įkalbėti pozuoti kaimynės dukterį.
Mes su žmona esame visiškos priešingybės. Dalia yra ūkininkė. Ji užaugino dukteris, maitino mane, rengė.
E.Rakauskaitė: Ir dar purtė žiedlapius įsilipusi į obelį.
R.Rakauskas: Ne, buvo ne taip. Ten Dalia spaudė fotoaparato mygtuką, o purčiau aš.
- Ne visos jūsų nuotraukos yra autorinės?
R.Rakauskas: Visos. (Juokiasi.) Aš nustatydavau kompoziciją, ryškumą ir kitus dalykus, o žmona spustelėdavo.
Tik su „Užuovėjos“ ciklu atėjo dvasinė ramybė. Kai jaunystėje dariau „Žydėjimą“, tvyrojo siaubinga vidinė įtampa. Nuo jos ir šeima kentėdavo.
Mažiukai vaikai pozuodavo, o kiek dar padėjo žmona, kartu su manimi visur važinėdama. Pavyzdžiui, yra tokia nuotrauka su sėdinčiu ant akmens dieduku.
Dalia priskynė ir įdavė jam gėlių. Be jų nebūtų fotografijos.
- Ar albumą rengusiems jaunesnės kartos žmonėms nebuvo svetima jūsų estetika?
R.Rakauskas: Kai Eglė subūrė komandą, menotyrininkėms teko priprasti prie mano darbų „gražumo“.
E.Rakauskaitė: R.Rakausko estetika vėl darosi aktuali. Štai Pirosmani kūriniai šiandien visai gerai žiūrisi, nors prieš dešimt metų kažin ar jie būtų buvę daugeliui įdomūs.
R.Rakauskas: Mūsų pirmosios knygos ir buvo primityvistų. Jie mūsų kartai labiausiai tiko. Juk Pirosmani prieš 30 metų buvo jau rodytas Kaune.
Mačiau anuomet tą parodą ir susižavėjau.
- Eglės darbų šaknis irgi galima įžvelgti naujajame albume. Ar tėvui priimtina provokuojanti dukters kūryba?
R.Rakauskas: Man ypač patinka jos sukurta jazminų suknelė. Nors yra tiesos, kad mes tiltu nesujungiamos salos. Jos mąstymą man sunku priimti.
E.Rakauskaitė: Kai tu vis apie jazminų suknelę kalbi, aš žiūriu į obelis ant knygos viršelio. Matyt, iš tiesų yra ryšys.
- Jus gyvenimas skriaudė ar mylėjo?
R.Rakauskas: Jei gyvenimas mane būtų mušęs, ko gero, būčiau žlugęs. Jei būtų kliuvęs koks sunkesnis išbandymas, jis būtų mane sugniuždęs – neturėčiau tvirtybės atsispirti.
* * *
Albumas sveria 2,5 kilogramo
* „R.Rakauskas. Fotografijos“ – taip pavadintas dvyliktasis šio fotomenininko albumas, apimantis net 49 jo kūrybos metus. Albume nėra grynai žurnalistinių darbų – populiariųjų „Žalgirio vyrų“ ir „Naujosios Lietuvos architektūros“ vaizdų.
* Monografijos rengimą R.Rakauskas patikėjo dukters Eglės suburtai komandai – menotyrininkėms A.Narušytei ir A.Čepauskaitei. Albumo svoris – 2,5 kilogramo, puslapių skaičius – 456. Tai turbūt pati storiausia šiuolaikinio fotomenininko monografija, išleista Lietuvoje.
* Pasak E.Rakauskaitės, svoris neturėtų nieko gąsdinti, nes albumas ir buvo sumanytas kaip kavos stalelio knyga. Ją galima pasidėti po ranka, kad panorus galėtum pasigrožėti viena ar kita fotografija. Nebūtinai albumą perversti per vieną vakarą.