Sostinės „Champagne“ baro scenoje penktadienį V.Diawarą pavadavęs J.Didžiulis prisipažino, kad su žmona dainuoti malonu, tačiau rizikinga.
„Merci“, – dėkojo savo solinę programą pristačiusi dainininkė, prisipažinusi, kad daugiau prancūziškai nemoka, tačiau muzika – kalba, kurią supranta visų šalių žmonės.
Viso pasaulio frankofonams minint prancūzų kalbai skirtą dieną, E.Jennings gerbėjai gavo 45 minutes lyriškų, jaukių dainų iš būsimo atlikėjos solinio albumo – jausmų netrūko ir dainose, ir prieš porą metų susituokusių atlikėjų bendravime.
„Taip, jaudinausi, nes nemoku prancūziškai ir nelabai gerai kalbu lietuviškai – labiau mėgstu dainuoti, o ne kalbėti.
Kai dainuojame su „Skamp“, visada šneka Viktoras, ne aš, todėl buvo truputį nedrąsu“, – šypsojosi visada energinga Erica.
- Erica, su Jurgiu puikiai jaučiate vienas kitą scenoje. Kiek kitokios tapo ir jūsų dainos – jausmingos, lyriškos, -po koncerto klausėme atlikėjos.
- Taip, mums lengva dainuoti kartu. Manau, kad rašyti ir dainuoti reikia iš širdies, apie tai, kas iš tikrųjų svarbu ir kas įvyko, nes tai įdomu.
Dainuodama apie tai, ką pati patyriau, galiu lengvai išreikšti savo jausmus.
- Ko reikia, kad ne tik dainos, bet ir šeiminis gyvenimas būtų sklandus?
- Reikia labai gerai suplanuoti laiką, viską sudėlioti, reikia tolerantiškumo. Mums viskas išeina natūraliai: jei du žmonės nori būti laimingi kartu ir atskleisti geriausias vienas kito savybes, turiu padėti jam, o jis – man.
Žinoma, prižiūrėti sūnų labai padeda ir mano mama.
- Jurgi, šįkart turėjote padėti žmonai scenoje. Kartu dainuojate ne pirmą kartą, tad ar jums ši patirtis maloni?
- Dainuoti su žmona – įdomu, bet tai labai pavojingas dalykas – kai maišai darbą su šeima, nebelieka asmeninės erdvės. Kai išvažiuoju savaitgalį koncertuoti, man tai savotiškas poilsis nuo šeimos, ir tai yra geras dalykas. (Erica: „Man irgi“.)
Malonu pereiti per miestą, užsukti į restoranus, bet pavalgyti visada geriausia namie.
Negali įvertinti naminio maisto, jei neišeini iš namų.
Todėl manau, kad būti kartu vienoje scenoje yra rizikingas dalykas: galima groti nervais namie, o po to negali pabėgti nuo to žmogaus net scenoje.
Kita vertus, man smagu, nes yra daug Ericos dainų, kurias stebėjau nuo pat pradžių.
Mes kartu jas grojome šeimai, prie kai kurių kūrybos ir aš prisidėjau – žiūriu į jas kaip į savo kūdikius.
- Taigi šeiminio dueto kurti neskubate, bet daryti muzikinių eksperimentų kartu irgi neatsisakote?
- Reikia neprisižaisti. Dabar krizė, žmonės ieško kitokių būdų, kaip kurti muziką, ir kartais randa tokių, kurie nėra standartiški, bet patiems malonūs.
Nesakau, kad pulsime kurti dueto, bet man patinka dirbti kartu. Smagu, kad šiandienis koncertas nebuvo blogas, pastebėjau tik kelias klaidas.
Aišku, būna ir muzikinių ginčų, bet kol nėra didelio krūvio, terminų, kol nereikia kartu sėdėti dieną naktį ir kurti, mums tiesiog linksma.
- Erica, dainuojate lopšines sūnui. Galbūt jos galėtų virsti albumu?
- Dainuoju jas namuose, bet nežinau, ar ryžčiausi dainuoti scenoje. Kai sužinojau, kad esu nėščia, mąsčiau apie tai. Nebūtinai tai bus albumas, bet kas nors tikrai bus – gal prieš Kalėdas?