Režisierius visai be reikalo kuklinosi, kad „Akligatvis“ – reportažinis filmas.
Šiais laikais šis žodis siejamas su televizija – daugiau ar mažiau tekstą galintys iliustruoti vaizdai jau ir vadinami reportažu.
A.Jančoras – iš kitokios kino mokyklos. Jam reportažas – ir kruopščiai atrinktos detalės, ir tų detalių įkrovimas emocijomis, kurios kartais pasako ne mažiau nei nuogi faktai.
Misija – dviprasmiška
Režisierius filme kalba televizijose nuvalkiota tema – apie Lietuvos karių misiją Afganistane.
Tačiau per nepilną valandą sužinome daugiau nei per pusmetį iš televizijos ekranų, nes sugebėjimas valdyti detalių kalbą, atrinkti svarbiausius kalbinamų žmonių žodžius yra profesija, o ne madingas laisvalaikio pomėgis.
Kad filmas kelia daugiau klausimų apie misijos prasmingumą nei duoda atsakymų, ir yra šio filmo misija.
Karių kalbos paprastai pagrįstos dviem klišėmis. Viena – misijos svarba, nes esame NATO bloko nariai. Kita – retesnė, labiau „virtuvinė“ – radikalus pačios misijos smerkimas. Žodžiu, propaganda arba neigimas.
A.Jančoras neina nė vienu iš šių kelių. Jis pateikia labai asmenišką, net impresionistinį žvilgsnį ir į mūsų karius, ir į jų asmenines problemas, ir į Afganistaną. Filme labai aiškiai kalbama apie misijos Afganistane dviprasmiškumą. Ir nenusileidžiama iki diletantiško politikavimo.
Apie paradoksus – ramiai
„Akligatvį“ persmelkia dvi sunkiai derančios temos – misijos Afganistane būtinumas ir kartu jos beviltiškumas.
Jos lydi ir per trumpas režisieriaus ekskursijas su istorikais prie antro pagal dydį pasaulyje minareto, ir per apsilankymą pas paprastus afganistaniečius.
Uniformuotiems svetimšaliams jie „alergiški“ dar nuo sovietmečio, bet būtent svetimšaliams patiki tvarką savo šalyje, patys nesivargindami jos palaikyti.
A.Jančoras apie Afganistano paradoksus kalba ramiai, be sensacijos ar egzotikos prieskonių, suprasdamas, kad vienintelės tiesos nėra.
„Akligatvis“ aprėpia daugybę žmonių, vietovių, peizažų, kurie gula į sklandų filmą apie sunkiai išnarpliojamą politinę problemą, kuri susijusi ir su Lietuva.
Juostoje gražiai nufilmuotas duonos kepimas, vynuogės ir aguonų laukai. Kad pagrindinis šalies gyventojų verslas yra narkotikai, girdėjome ne kartą.
O kad pasaulis šios šalies gyventojams iš esmės neturi ką pasiūlyti mainais į narkotikus – kalbama retai ir pašnibždomis.
Sąžiningas kūrinys
A.Jančoras sukūrė filmą apie tai, apie ką mūsų dokumentininkai nekalba. Matyt, manydami, kad tai yra televizijos darbas.
Žiūrint „Akligatvį“ matai, kaip kino principai, kino erdvės suvokimas gali išplėsti pačios temos siūlomų prasmių ratą.
A.Jančoras kine kalbėti apie svetimšalių rankomis gelbėjamas trečiojo pasaulio šalis buvo sumanęs dar sovietmečiu, po viešnagės Kambodžoje, patyrusioje pilietinį karą ir sulaukusioje užsienio pagalbos.
Tačiau kaip tokia pagalba veikia gyventojus, kokios skirtingų kultūrų susidūrimo pasekmės ir ar reikia svetimose šalyse skiepyti mums suprantamą civilizacijos apibrėžimą?
Mūsų karių malda – mums visiems suprantamas pokalbis su Dievu. Apie ką su Dievu kalbasi ant skardžio besimeldžiantis afganistanietis, – paslaptis.
„Akligatvį“ sąžiningu kūriniu paverčia ir autoriaus pastangos kuo labiau priartėti prie problemų, ir apmaudus pripažinimas, kad nei jų sprendimo būdų nežinome, nei 30 metų karo alintos šalies perspektyvų nematome.
Jos – kažkur už baugiai stūksančių kalnų, vis išnyrančių filme ir patvirtinančių tą neprikišamą akligatvio metaforą, su kuria į dokumentiką sugrįžo jau 40 metų lietuviškame kine dirbantis A.Jančoras.