Praėjusį savaitgalį D.Fletcherį į Lietuvą atginė profesiniai reikalai. D.Fletcheris pirmininkauja tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ žiuri.
Šis 43 metų aktorius su amerikiečių prodiuseriu Barru Potteriu, indų kino kritike Prathibha Sastry, lietuvių aktoriumi ir dainininku Andriumi Mamontovu, vokiečių aktore Julia Maria Kšhler vertins devynis konkursinės festivalio „Kino pavasaris“ programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmus.
D.Fletcheris interviu „Lietuvos rytui“ davė po pirmos peržiūros, kurioje komisijos nariai žiūrėjo kroatų režisieriaus Arseno A.Ostojičiaus dramą „Niekieno sūnus“.
- Kokį įspūdį paliko pirmasis matytas filmas?
- Tai stiprus konkursinės programos dalyvis. Filmas pasakoja apie karo padarinius buvusioje Jugoslavijoje.
Stipri istorija, puiki vaidyba. Su žiuri nariais po filmo ilgai diskutavome.
- Žiuri nariai – panašiai mąstančios asmenybės? O gal priešingai – jie linkę karštai diskutuoti?
- Mes visi labai skirtingi, todėl neabejoju, kad ginčų bus daug. Nuostabu, kad esame iš labai skirtingų šalių – Vokietijos, JAV, Lietuvos, Indijos, Anglijos.
Susumuosime skirtingą kultūrinę patirtį ir išrinksime tikrai geriausią Rytų ir Vidurio Europos debiutantą.
- Kokiais kriterijais vadovausitės? Kuo turėtų pasižymėti geras filmas?
- Kadangi Barras (žiuri narys B.Potteris. – Red.) yra Amerikos kino ir meno akademijos narys, daugelį metų prisideda prie filmų užsienio kalba atrankos „Oskarų“ apdovanojimams, kriterijus, pagal kuriuos stengsimės vertinti kino filmus, galima nuspėti.
Man asmeniškai svarbiausia režisieriaus braižas, vaidyba, istorija ir vaizdinė išraiška.
Paprastas pavyzdys – Guy Ritchie „Lok, stauk arba šauk“. Kai kūrėme šį filmą, apie tai negalvojau, tačiau net ir praėjus daugeliui metų suprantu, kad stiprus vaizdas, vizualinė kalba išskiria šį filmą iš kitų.
Be to, visi žiuri nariai yra kino menininkai, o ne akademikai. Todėl manau, kad daugiausia dėmesio skirsime kūrybiškumui.
- Jūsų vadovaujama žiuri rinks geriausią Rytų ir Vidurio Europos debiutantą. Ar jūs domitės šio regiono kinu?
- Pastaruoju metu nebe taip įdėmiai. Pažinties su Dalia pradžioje žiūrėdavome daug klasikinių rusų filmų.
Pastaruosius porą metų buvau šią sritį truputį apleidęs, todėl džiaugiuosi, kad dabar galėsiu sužinoti naujų kino kūrėjų vardų.
Kiekvienam nekomerciniam filmui reikia tarptautinio pripažinimo.
Juk dauguma jų nėra įtraukiami į kino teatrų repertuarą, už jų nugaros nestovi galingos Holivudo pinigų mašinos.
Įvertindami šias juostas festivaliuose suteikiame joms šansą būti pastebėtoms tarptautinėje arenoje.
Mes visi žinome Emirą Kusturicą, dieviname Andrejų Tarkovskį, tačiau šiame regione auga ir nauja karta, kuria reikia domėtis ir vertinti.
- Kokiais kūrėjais šiuo metu domitės? Kokius filmus žiūrite?
- Kol kas tarp jų nėra nė vieno Rytų ar Vidurio Europos režisieriaus. Gal po šio festivalio atsiras?
Mano simpatijos priklauso brolių Joelio ir Ethano Coenų kūrybai, Paulo Thomo Anderseno, Davido Fincherio, Shane'o Meadowso filmams.
Šie režisieriai pasakoja istorijas apie žmones. Galiu žiūrėti „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ar „Bus kraujo“ ir negalvoti apie specialiuosius efektus ar kitus nereikšmingus dalykus.
Praėjusiais metais aš pažiūrėjau filmą „Tamsos riteris“ apie Betmeną. Tiesiog pasipiktinau liaupsėmis, koks geras šis filmas. Tai – nuobodus kinas be jokių jausmų.
- Esate sukūręs nemažai vaidmenų kine ir televizijoje. Kuris jums pats reikšmingiausias?
- Man bene reikšmingiausias vaidmuo buvo nekomerciniame filme „Stander“, filmuotame Pietų Afrikos Respublikoje už labai mažus pinigus, tačiau su didele aistra kinui.
Tai – žmogiška istorija apie du policininkus, kurie ima plėšti bankus.
- Įdomu, kodėl nepaminėjote G.Ritchie „Lok, stauk arba šauk“?
- Tai buvo taip seniai! Tačiau faktas, kad žmonės šį filmą vis dar prisimena ir pamatę mane gatvėje šaukia mano herojaus žodžius, įrodo, jog „Lok, stauk arba šauk“ padarė išties didžiulį poveikį.
Svajoju, kad G.Ritchie sukurtų šios juostos tęsinį.
- Mokate ir keletą lietuviškų žodžių. Vienas jų – „nežinau“. Ar dažnai atvykstate į Vilnių, su kuriuo jus sieja žmona D.Ibelhauptaitė?
- Moku ir daugiau žodžių: „gerai“, „džiaugsmas“, „laimė“, „su gimimo diena“. (Juokiasi.)
Lietuvoje kartkartėmis apsilankau jau kokius penkiolika metų. Kaskart pastebiu šį tą nauja.
Jūsų kultūra mane tiesiog žavi – teatras, mada, kino festivalis. Kai pradedu kalbėti apie Lietuvą, tampu romantiškas.
Tačiau baisiausia, kad pasiekti Vilnių pastaruoju metu – labai sudėtinga.
Kad patekčiau į miestą, kuris vadinamas Europos kultūros sostine, turėjau skristi net devynias valandas.
Į Niujorką nuvykčiau turbūt greičiau!
Tai daugiau nei gėda, tai – beprotystė.
Suprantu, kad šiuo metu visą pasaulį krečia finansinės problemos, bet juk yra dalykų, kurių tiesiog negalima apleisti.
* * *
Aktorius taip pat rašo scenarijus
* Britų aktorius D.Fletcheris gimė 1966 m. sausio 31 d. Londone.
* Jis sukūrė per 60 vaidmenų kino filmuose ir televizijos serialuose.
* Aktorius labiausiai išgarsėjo nusifilmavęs kultiniame britų režisieriaus G.Ritchie filme „Lok, stauk arba šauk“. O britų televizijos žiūrovams į atmintį įstrigo jaunimui skirtas televizijos serialas „Press Gang“ (1989-1993), kuriame vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė D.Fletcheris.
* Įsimintinus vaidmenis D.Fletcheris sukūrė vaidybiniuose filmuose „Žvaigždžių dulkės“, „Tristanas ir Izolda“, „Žmogus, kuris žinojo per mažai“, „Skaisčioji karalienė“, „Gelmių šmėkla“.
* G.Fletcheris yra ir rašytojas. Aktoriaus žmona operos režisierė D.Ibelhauptaitė pagal jo scenarijų 1999 m. sukūrė kamerinį trumpametražį filmą „Let the Good Times Roll“, kuriame G.Fletcheris vaidino kartu su B.Hoskinsu.