Britų aktoriaus Dexterio Fletcherio vadovaujamas tarptautinis žiuri dvi „Kino pavasario“ stiklines saulutes skyrė bulgarų, slovėnų, vengrų ir vokiečių gamybos filmui „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“.
Pagrindinį vaidmenį šioje geriausia paskelbtoje bulgaro Stefano Komandarevo juostoje atlikęs Miki Manojlovičius išrinktas geriausiu aktoriumi.
Igno Miškinio kūrinyje „Lengvai ir saldžiai“ nusifilmavusi aktorė žiuri narė Julia Maria Kohler prisipažino, kad po šio filmo stovėjo ir verkė.
Laimi paprastumas
Kas šių laikų dirbtinių vaizdų perpildytoje realybėje dar gali pravirkdyti? Paprasta, žmogiška istorija apie prarastą ir atkurtą sugebėjimą jausti, mylėti, džiaugtis.
Pagaliau – ir istorija apie praeitį, kurią tiesiog privaloma prisiminti, apibendrinti, suvokti, kad galėtum gyventi visavertį gyvenimą.
Būtent apie tai pasakoja S.Komandarevas filme „Pasaulis yra didelis...“. Šis kūrinys jau buvo pakviestas į daugybę tarptautinių festivalių, tarp jų – Karlovi Varų, Monrealio ir Pusano kino forumai.
Pagrindinis herojus Bai Danas – pagyvenęs žmogus iš Bulgarijos miestelio vyksta į Vokietiją, kad trisdešimtmečiam anūkui Aleksui padėtų susigrąžinti per avariją prarastą atmintį.
Atminties susigrąžinimas filme prilygsta prarastos asmenybės ir tapatybės atgavimui. O tai neįsivaizduojama be šeimos istorijos, susijusios su šalies istorija, prisiminimais.
Šią ne tokią jau ir paprastą idėją bulgaras sugebėjo perteikti skaidriai, be patoso. Filmui gal ir galima prikišti šiokį tokį sentimentalumą, bet tikrai ne manieringumą.
Neidealizuoja Vakarų
Alekso atmintį Bai Danas gaivina žadindamas vaikystės prisiminimus apie žaidimą kauliukais, kuris sugrąžina herojus į paprastą taverną, suteikia kasdienybės akimirkoms būdingą džiaugsmingą tėkmę.
Kadangi senelis – geriausias miestelyje populiaraus stalo žaidimo lošėjas, jis nenuleidžia rankų, kol anūkas kone fiziškai pajunta savo šeimos – avarijoje žuvusių tėvų – buvimą šalia.
Žiūrovų pažintis su šia šeima – tai pažintis su bulgarų emigrantais, sovietmečiu siekusiais geresnio gyvenimo ir išvykusiais į Italiją.
Režisierius anaiptol neidealizuoja Vakarų pasaulio.
Jis kalba apie politinių emigrantų žeminimą, išardytas šeimas ir nenusisekusius gyvenimus, kuriuos pataisyti gali grįžimas prie savo šaknų.
Tai – nedažnai liečiama sovietmečio temos variacija, daranti filmą gana originalų.
Šviesiausi senelio ir anūko prisiminimai – iš vaikystės, prabėgusios Bulgarijoje, o viltingiausia dabartis siejama irgi su gimtąja šalimi.
Apmąsto praeitį
Filmas pasižymi subtiliai sukurtu retro stiliumi. Praeities įvykiai atkurti lyg dabartis.
Posovietinėse šalyse tai kol kas įmanoma ir be stulbinamo biudžeto.
Protingi režisieriai tuo naudojasi ir dažnai jų pastangos įvertinamos.
Natūralus žvilgsnis į epochą, dekoracijose nedūstantys žmogiški jausmai pelnė šlovę ir garsiam, praėjusiame „Kino pavasaryje“ rodytam rumunų filmui „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Tuo pasižymi ir pirmas oficialus „Kino pavasario“ laureatas.
„Krito į akį tai, kad daugelyje konkursinės programos filmų varijuojama sovietmečio tema. Susidarė įspūdis, kad dauguma režisierių, gimusių sovietmečiu, filmais nori išsakyti praeities dalykus, kuriuos reikia apmąstyti. Tokia ryškiausia festivalio tendencija“, – sakė žiuri narys dainininkas Andrius Mamontovas.
Žiuri prizu už geriausią režisūrą išskyrė ir gana pretenzingą, vulgarių pokštų ir įmantrių tekstų sklidiną retro filmą „Žgutas“.
Anot prodiuserio Barro Potterio, svarbiausias filmo privalumas tas, kad bulgarų režisierius Javoras Gardevas nepabijojo sukurti nespalvoto filmo, nors daugelis mano, jog tai yra nekomerciška.
Lietė ne kiną, o sniegą
* Šiek tiek nejaukumo į komplimentų „Kino pavasariui“ prisodrintą atsisveikinimo vakaro atmosferą įliejo iš pažiūros nekaltas vienos kino kritikės klausimas, ar žiuri matė nors vieną lietuvišką filmą?
* Žiuri, kaip žinoma, nematė lietuviško filmo, nes rengėjai sugebėjo nusižengti kiekvieno padoraus festivalio nerašytai taisyklei – bent jau formaliai gerbti savo šalies kiną ir surasti jam vietos regioniniame konkurse.
* B.Potteris paskubėjo mandagiai atsakyti, kad jis yra vienas tų, kurie renka „Oskarų“ už geriausią užsienio filmą nominantus, ir matė šįmet į apdovanojimo nominacijas pretendavusius M.Martinsono „Nereikalingus žmones“. Jo nuomone, tai geras filmas.
* Jei ne „Kino pavasario“ konkursas, tai bent jau gamtiškasis pavasaris buvo dosnus lietuviškų potyrių Indijos kritikei P.Sastry. Ji džiaugėsi pirmą kartą gyvenime būtent mūsų šalyje palietusi sniegą.