„Mėlynoji dama“ 2007 metais apdovanotas JAV „Latino book Award“ premija kaip geriausias istorinis romanas. Tai pirmasis Javiero Sierros romanas, skirtas XVII amžiuje gyvenusiai vienuolei Maria Chesus de Agreda. Apie paslapties gaubiamą moterį, jos sugebėjimą vienu metu būti dviejose vietose, realybės ir mistikos ribas, netikėjimą ir šventumą Javieras Sierra papasakojo šios knygos vertėjai Onai Žemaitienei.
– Kaip aptikote istoriją apie nepaprastą vienuolę?
- Kaip niekada esu tikras, kad ne aš aptikau šią istoriją, o ji pati mane susirado. 1991 metų pavasarį nutikusi virtinė įvairiausių sutapimų, kuriuos vėliau ir aprašiau pirmoje romano dalyje, atvedė mane į Kastilijos miestelį Agredą, Sorijos provincijoje, kur gyveno ir mirė pagrindinė romano veikėja.
Kai balandį atsitiktinai atsidūriau Agredoje, tik iš nuogirdų žinojau apie vietinę vienuolę, bilokacijos – sugebėjimo būti dviejose vietose tuo pat metu – dėka skelbusią krikščionybę Meksikoje, nors jos fizinis kūnas niekada nebuvo palikęs vienuolyno. Tai vyko XVII amžiaus pradžioje.
Neįprastas sutapimas tas, kad aš atsidūriau ten, kur vienuolė išgyveno savo mistinius potyrius, be to, perskaičiau jos korespondenciją su karaliumi Pilypu IV (1643-1665 metais), Inkvizicijos proceso, pradėto dėl jos paslaptingų “skrydžių” į Ameriką, dokumentus ir net savo akimis pamačiau po mirties nepasikeitusį jos kūną.
Supratau, kad susidūriau su mažai žinoma, bet plunksnos verta istorija, tad, nieko nelaukęs, kibau į darbą! Tuomet nė nenumaniau, kad po mėnesio, 1991-ųjų gegužę, žurnalas, kuriame dirbau, pasiųs mane į Naująją Meksiką rengti reportažų. Ten vėl aptikau šios moters, kurią vietiniai vadino Mėlynąja dama, pėdsakus. Ir jau nebepajėgiau išsiskirti su jos istorija.
– Ar leidėjus iš karto sudomino jūsų idėja?
– Mėlynosios damos istorija mane įtraukė staiga ir tapo kone asmeniška. 1992 metais nusiunčiau knygos apmatus į „Ediciones Martinez Roca“ leidyklą ir gavau neigiamą atsakymą. Tai buvo apybraiža apie vienuolę ir jos bilokacijas, leidėjai jai, deja, komercinės sėkmės nepranašavo. Tačiau 1996 metais viskas apsivertė aukštyn kojom. Naujasis leidyklos direktorius Chose Maria Calvinas panoro su manimi susipažinti. Pasakojus, kaip sužinojau apie šią vienuolę ir kas mane ypač sudomino, jis pareiškė, kad turiu pakankamai medžiagos romanui. Tačiau aš niekada nebuvau rašęs romano.
Keletą mėnesių abejojau. Prirašiau dešimtis puslapių, bet buvau jais nepatenkintas. Galiausiai apsistojau ties dviem siužeto gijom: viena – sesers Maria Chesus veikla Amerikoje, kita – šių dienų žurnalisto, įsipainiojusio į istoriją, nuotykiai. Pamažu vystėsi pasakojimas, koks yra dabar; pirmą kartą jis buvo išleistas 1998 metais. Vieno dalyko tuomet net neįtariau: kad susitikimas su Mėlynąja dama dar įvyks.
Po dešimties metų, 2007-aisiais, supratau, kad privalau perrašyti kūrinį, mano leidėjams Niujorke sumanius išversti jį į anglų kalbą. Per tą dešimtmetį aš daug dirbau grožinės literatūros srityje, sužinojau daug naujų dalykų. Po kurio laiko supratau, kad tai dar vienas sutapimas: sesuo Maria Chesus de Agreda taip pat buvo rašytoja ir savo iškiliausią kūrinį “Mistiškasis Dievo miestas” irgi perrašė du kartus.
– Prisiminkime siužetą. 1629 metais Alonsas de Benavidesas ir jo palyda Amerikos žemėse susiduria su netikėtu reiškiniu...
– Taip prasideda mano romanas. 1629 vasarą (tai tiksliai nustatyta istorinė data) dvidešimt devynių vienuolių grupė atvyksta į neištirtas Naujosios Meksikos sritis evangelizuoti čiabuvių. Vienintelis ispanas, kadaise sutiktas tose žemėse, buvo Vaskesas de Koronadas, ieškojęs paslaptingų Septynių Aukso miestų... Žinoma, nesėkmingai. Kai vienuoliai patyrė, kad daugelis vietinių genčių jau buvo katekizuotos ir prašėsi apkrikštijamos, suprato, susidūrę su stebuklu. Apklausę indėnus, kas juos apšvietęs ir skleidęs katekizmo tiesas, sužinojo, kad tai buvusi paslaptinga moters dvasia, kurią jie vadino Mėlynąja dama.
Toji nuostaba atsispindi misionierių vyriausiojo, tėvo valdytojo Alonso de Benavideso ataskaitoje, surašytoje Ispanijos karaliui. Jos faksimilę rasite knygos pabaigoje, ataskaita rėmiausi rašydamas istorinę “Mėlynosios damos” dalį. Tai labai svarbus dokumentas, pirma, Naujajai Meksikai, nes tai – pirmasis spausdintas veikalas, aprašantis tas vietoves. Pats to nežinodamas, Benavidesas, papasakojęs apie Mėlynąją damą, tapo ir istoriku.
– Sakoma, kad istorija kartojasi. Ar yra žinoma panašių atvejų?
– Žinoma, kad tuo pat laikotarpiu Peru vienuolis Martinas de Poresas paslaptingu būdu buvo nukeliavęs į Japoniją. Tačiau apie jo „skrydžius” žinoma tik iš pasakojimų. O sesuo Maria Chesus pati prisipažino Šventajai Inkvizicijai pabuvojusi Amerikoje ne mažiau kaip penkis šimtus kartų. Tai buvo kelionės triskart didesne teritorija, nei Iberijos pusiasalis ir truko kelerius metus.
– Tai iš tiesų paslaptinga istorija. Tačiau kaip prisistatyti karaliui Pilypui IV ir popiežiui Urbonui VII ir pasakoti apie neįtikimą indėnų atsivertimą į katalikybę?
– Benavidesas grįžo į Ispaniją su stebuklinga Mėlynosios damos istorija 1630 metais. Kai viską papasakojo karaliui, dar nežinojo, kad minima moteris ir yra sesuo Maria Chesus de Agreda, tačiau Madride, ko gera, išgirdo apie ją iš Šv. Pranciškaus ordino vadovų. Smalsumo vedamas jis nukeliavo į Agredą, apklausė vienuolę ir išvyko visiškai įsitikinęs, kad indėnų nupasakota Mėlynoji dama yra ši moteris, tiek daug žinanti apie Naująją Meksiką. Jis iškart nuvyko į Romą atsiskaityti Šventajam Tėvui. Visa tai darė vedamas entuziazmo, kurį sukėlė iš arti regėta paslaptis.
– Kaip išaiškėjo, kas buvo toji moteris, keliaudavusi į Ameriką?
– Nėra kokio nors tai patvirtinančio istorinio dokumento, tačiau, turint omeny, kad dar iki Benavidesui atvykstant į Madridą, garsas apie sesers Maria Chesus šventumą pasklido toli už jos vienuolyno mūrų ir kad pasakojimai apie jos patiriamą transą ir bilokacijas buvo paplitę, nieko keista, kad pranciškonų ordino Generolas užsiminė apie ją Naujosios Meksikos tėvui valdytojui. Ir dar: vienuolės koncepcionistės dėvi mėlynus abitus. Tai neįkainojamas pėdsakas identifikuojant Mėlynąją damą.
– Ar Inkvizicija įsikišo į šią istoriją?
– Inkvizicija apklausė vienuolę. Tai darė du kartus – 1635 ir 1650 metais, apklausą vykdė Logronjo Šventosios Inkvizicijos tribunolas. Iki šių dienų yra išlikę protokolai.
– Ar Katalikų Bažnyčia ėmėsi kokių nors priemonių prieš šią vienuolę?
– Jai gyvai esant, jokių. Šventoji Inkvizicija nematė reikalo bausti moterį, kuri pasinaudojusi savo „dvasios dovaną“ skleidė tikėjimą. Nors niekuomet neišgavo iš jos „skrydžių“ paslapties – ji nutildavo, vos apie tai paklausus – nesijautė turį moralinę teisę pasmerkti ją amžinoms kančioms.
– Ko gero, ji – maištinga asmenybė: gyveno epochoje, kai moteris negalėjo rašyti, juo labiau – apie Bažnyčios reikalus, o ji aktyviai reiškėsi abiejose srityse.
– Sesuo Maria Chesus – išskirtinė asmenybė. Savamokslė, nebaigusi aukštųjų mokslų, ji parašė daugybę apybraižų teologijos klausimais, labai gilių ir išsamių. Ji tai vadino „įkvėptu žinojimu“, kurį suteikė Švenčiausioji Mergelė. Jos kūriniai pasižymėjo savitu, barokiniu, stiliumi, būdingu tik jai, ir ji tikrai nusipelnė mūsų literatūrai.
Tarp jos kūrinių išsiskiria „Mistiškasis Dievo Miestas“, perrašytas du kartus (pirmąjį rankraštį sudegino nuodėmklausio patarta), jis buvo išleistas tik praėjus penkeriems metams po jos mirties – 1670-aisiais.
– Apie ką sesuo Maria Chesus rašė „Mistiškojo Dievo Mieste“?
– Tai Mergelės Marijos biografija, kurią, pasak Agredos motinėlės, jai padiktavusi pati Švenčiausioji Mergelė. Veikalas prasideda Miriam gimimu, o baigiasi jos Paėmimu į dangų. Jis kupinas įdomių detalių, kurių nemini nė viena evangelija. Skyriai apie Jėzaus mirtį įspūdingi, jie įkvėpė ir Melą Gibsoną svarbiausioms filmo „Kristaus kančia“ scenoms.
Tačiau kūrinys buvo užginčytas jėzuitų ir priskirtas prie Inkvizicijos draudžiamų knygų. Nors tai netrukdė knygai plačiai paplisti, bet sustabdė vienuolės beatifikavimo (paskelbimo šventąja) procesą.
– Ką reiškia „bilokacija“?
– Bilokacija – tai sugebėjimas būti dviejose vietose tuo pačiu metu. Tradiciškai ši savybė buvo priskiriama mistikams ir vadinama „dovana“, tačiau terminą vartoja ir fizikai, atradę, kad elektronai ir kitos elementariosios materijos dalelės pasižymi šia savybe. Fizikoje bilokacija dar galėtų būti vadinama „kvantiniu supainiojimu“.
– Kodėl, jūsų manymu, Pilypo IV valdomoje Ispanijoje ši moteris darė didelę politinę įtaką?
– Kai tėvas Benavidesas apklausė Mėlynąją damą ir parašė savo garsųjį „Memorialą“, apie šią moterį sužinojo visa šalis. 1643-ųjų liepą Pilypas IV vadovavo armijai slopinant sukilimą Katalonijoje ir užsuko į Agredą asmeniškai susipažinti su vienuole. Karalių taip sužavėjo jų susitikimas, kad jis paprašė jos būti dvasine patarėja. Iki pat abiejų mirties 1665-aisiais jie parašė vienas kitam per 600 laiškų. Monarchas prašydavo vienuolės patarimų įvairiais klausimais, net tokiais, kuriuos dabar priskirtume „psichiniam šnipinėjimui“.
– Kaip manote, kodėl Jūsų knygą privalu perskaityti?
– Dar mokykloje supratau, kad niekuomet nereikia primesti knygos. Tiems, kuriuos sudomino šis pokalbis, pasakysiu, kad „Mėlynojoje damoje“ pasakojama ir apie neprilygstamus sugebėjimus, kurių turi kiekvienas žmogus. Kūrinys stengiasi įrodyti (ir pačiam autoriui), kad esame kur kas daugiau, nei kaulų ir mėsos kevalas, ir kad mūsų viduje esama stebuklingos kibirkšties, didesnės, nei mes patys.
– Paskutinis klausimas: kada įvyko jūsų pažintis su Lietuva?
– Prieš trejus metus, kai leidykla „Tyto alba“ išleido mano romaną „Paslaptingoji vakarienė“, atradau šalį, pilną prisiekusių skaitytojų, nekantraujančių susipažinti su gerai papasakotomis istorijomis ir pasinerti į vis drąsesnius nuotykius. Tikiuosi, kad jų nenuvils ir „Mėlynoji Dama“. Jos istorijoje iš tikrųjų daug „dvasios virpesių“, tokių artimų lietuvių skaitytojams.