Kas tai – visų kovų pabaiga ar noras išplaukti į dar platesnius vandenis?
Su prieš ketverius metus iš Niujorko į Kauną grįžusiu 52 metų E.Varkulevičiumi kalbėjomės ne tik apie parodą Paveikslų galerijoje Kaune, bet ir kelionių aistrą.
- Kodėl parodą pavadinote „Pasroviui“?
- Prieš tris savaites buvau prie Ūlos akies – ten, kur iš po žemės mušasi šaltinis.
Paskui tas šaltinis teka į upę, o upė į ežerą, iš ežero į jūrą, iš jūros į Atlanto vandenyną.
Žinoma, bet kada gali pasukti atgal, bet užburia tas tekėjimas, nesipriešinimas.
Tai Rytų filosofija: ne susitaikymas, bet nedarymas nei bloga, nei gera.
Kaip ir gamtoje. Žemė yra gyva. Vanduo yra gyvas, šventas. Pasroviui visas tas tekėjimas.
Tai lyg žemės nervai ar kraujas. Turi pajusti amžinybę.
Žinoma, mano tapyba – abstrakcijos. Bet žmonės turėtų lengvai mano parodą suprasti, nes čia viskas labai arti gamtos. Norėjosi parodyti ką nors teigiamo, ramaus, velykinio.
- Jums svarbi katalikiškoji tradicija?
- Su katalikybe toks reikalas – kai niekas į bažnyčią nėjo, aš eidavau. O dabar per šventes į ją net nosies neįkiši.
Norėčiau ramiai, neskubėdamas pakeliauti piligrimų keliu per Italiją, Ispaniją iki Viduržemio jūros. Apie tūkstantį kilometrų. Juk aš visą Lietuvą pėsčiomis esu išvaikščiojęs.
Man nelabai sekasi asmeninis gyvenimas. Aš nelengvas žmogus. Jei sukurčiau šeimą, reikėtų baigti ir su tapyba, ir su kitais dalykais.
- Po kelerių metų pertraukos jus vėl traukia svetimi kraštai?
- Per Lietuvoje praleistus metus atsigavau, dabar vėl galiu judėti. Aš lyg gyvsidabris. Ruošiausi į Italiją važiuoti, bet dabar ten žemės drebėjimas.
Pavasaris, norisi naujų įkvėpimo šaltinių. Gal ir iš tos abstrakcijos išlipsiu, nežinau. Juk ciklą „Pasroviui“ jau užbaigiau. Per trejus metus vynas subrendo. Jau gana tiksliai žinau, ko aš noriu.
Aš dabar artėju prie peizažo. Žmogus manęs nebedomina.
O prieš dvidešimtį metų tapiau ir stacijas, ir ikonas Naugarde. Tai praėjo, nes jaučiau, kad kažką ne taip dariau.
- O vynu dar tapote? Ar tik akrilo dažais?
- Yra ir arbata, ir kava, ir vynu nutapytų darbų. Nelygu, kokia ta arbata, – viena tamsesnė, kita – žalia, įvairių pustonių galima išgauti. Kartais padarau tokią ceremoniją – nupilu dievams, paskui tapau, o kas lieka – ir pats gurkšteliu.
Brangesnis vynas – geresnė ir spalva. Ypač mėgstu
gerą ispanišką vyną, kuris duoda stiprų toną. Jei būna trejus ar
ketverius metus išlaikytas. Vynas – poeto kraujas.
Buvo laikas, kai neišpildavau kavos tirščių.
Man jie būdavo kaip pigmentas, kai neturėjau
pinigų net dažams. Norisi naudoti kuo natūralesnius dalykus –
minimaliomis priemonėmis kuo daugiau pasakyti.
- Gal ir valgote tiktai ekologiškus produktus?
- Beveik pusantrų metų esu nevalgęs mėsos ir
kiaušinių, bet tai buvo dar studijų metais. Žalias bulves valgydavau.
Skonis buvo atsigavęs, energijos – daugybė.
O štai dabar lašinių ant stalo turiu. Pasninkas pasninku, bet man reikia tapyti.
Nemažai energijos reikia, nes patinka didžiuliai darbai.
Pradėjau 1989 metais, kai griuvo Berlyno siena. Turėjau galimybę didelį darbą nutapyti ant tos sienos gabalo.
Iš viso pasaulio ten važiuota tapyti. Nuo to laiko ir norisi didelius darbus kurti.
- Kas jums svarbiausia tapyboje?
- Man svarbiausia – pagava. Improvizacija. Kaip muzikoje. Kaip iš lanko šauni. Arba pataikai, arba – ne.
Turi labai susikaupti ir gerai žinoti, ko nori.
Tačiau niekada nežinai, kuo viskas baigsis. Panašu gal į kokią kinų tapybą, kur niekas darbo netaiso – kaip pavyko, toks ir yra.
Išėjai į sniegą ir pėdos liko – neužmaskuosi.
- Ar dirbdamas klausotės muzikos?
- Pasileidžiu klasiką arba ką kita. Gali net mano
kanarėlė čiulbėti. Koks nors garsas turi būti, nes spengiančioje tyloje
mane apima nirvana, atsiranda skaidrumas, tačiau nebėra gyvybės.
Man ta spengianti kosmoso tyla – pavojinga. Aš turiu kaip gandras visą laiką klausytis, kur kokia varlė kvarkia.
Dešimtmetį praleido Niujorke
* E.Varkulevičius-Varkalis gimė 1956 m. Kaune.
Knygnešio anūkas mokėsi J.Naujalio meno mokykloje, studijavo
Valstybiniame dailės institute.
* 1990-1994 m. tapytojas gyveno ir dirbo Berlyne.
1994-2005 m. gyveno Niujorke, kūrė muziką J.Meko, J.Zizo filmams,
filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo parodose, hepeninguose,
festivaliuose, kartu su J.Meku ir D.Naujokaičiu įkūrė grupę „Music On
The 2nd Street“.
* Nuo 2005 m. gyvena ir dirba Kaune. Tapo, kuria filmus ir muziką, groja saksofonu ir keliauja po Lietuvą.