Vieno garsiausių XX a. pabaigos vokiškai rašiusių dramaturgų
veikalą „Pasaulio gerintojas“ į lietuvių kalbą išvertė Rūta
Jonynaitė. Spektaklio dailininkė - Renata Valčik, uždangos autorius
- Vitalis Čepkauskas, muziką parašė kompozitorius Tomas Kutavičius.
Dviejų su puse valandos trukmės spektaklyje vaidina V.Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas,
Arūnas Vozbutas, Titas Varnas.
T.Bernhardas (1931-1989) - vienas iš ryškiausių ir
įtakingiausių naujausių laikų austrų ir visų vokiečių kalba
rašiusių autorių. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą
teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus
pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika
plodavo ir švilpdavo susižavėjusi ir pasipiktinusi, bet abejingų
nebuvo.
Zalcburgo apylinkėse prabėgusi T.Bernhardo vaikystė ir
jaunystė nebuvo iš linksmųjų: karas ir pokaris, betėvystė, motinos
meilės stoka, žeminantis skurdas, nuo šešiolikos metų kamavusios
širdies ir plaučių ligos, ligoninėse patirta nuolatinė akistata su
mirštančiaisiais ir mirtimi.
T.Bernhardo pjesės ir romanai - tai viso gyvenimo bandymas
įveikti šią nelengvą patirtį, bandymas išgyventi „mirtinomis“,
pasak jo paties, sąlygomis.
Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vaidybos meną,
T.Berhardas jau nuo 1957-ųjų atsidėjo literatūrai. Skaitytojai jo
vardą įsidėmėjo jau 1963 m. išėjus romanui „Speigas“. Netrukus
pasirodė apysaka „Amrasas“ (1964), romanas „Sutrikimas“ (1967),
vėliau - romanai „Korektūra“ (1975), „Grimzdėjas“ (1983), „Senieji
meistrai“ (1985) ir kiti. Daugelyje savo kūrinių rašytojas
vaizduoja gūdų gimtąjį kraštovaizdį, žmonių santykių šaltį ir
beviltišką gyvenimą.
T.Bernhardas ypač išgarsėjo parašęs pjeses „Medžioklės
draugija“ ir „Įpročio jėga“. Abi jos buvo pastatytos 1974 metais, o
po jų kone kasmet iki pat autoriaus mirties garsiausiose Austrijos
ir Vokietijos scenose pasirodydavo vis naujos pjesės, sulaukdamos
didžiulio publikos ir kritikų dėmesio. Tai arba piktos satyros,
ištraukiančios į scenos šviesą visuomenės, politikos, kultūros
elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos komedijos,
vaizduojančios visuomenės marginalus, dažniausiai sužlugusius,
nenusisekusius menininkus. Taip galima apibūdinti ir jo pjesę
„Pasaulio gerintojas“, parašytą 1979 metais.
V.Masalskis sako, kad „Pasaulio gerintojas“ - tai niekinimo
anatomijos išklotinė.
„Čia susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname,
kas tas „elitas“, stabai, kuriuos mes šloviname. Šioje pjesėje
gvildenamos garbėtroškos, pasipūtimo idėjos. T.Bernhardas visada
moka išryškinti vieną svarbiausią temą, ir man tai imponuoja.
Žmogus imasi užduoties, kurios pats negali įvykdyti, todėl ja
kankina visus aplinkinius. Tai yra pagrindinė T.Bernhardo kūrybos
tema“, - teigia spektaklio režisierius ir aktorius.
2003 m. Nacionaliniame dramos teatre V.Masalskis režisavo kitą
T.Bernhardo pjesę „Įpročio jėga“ ir šiame spektaklyje sukūrė
pagrindinį Karibaldžio vaidmenį.