Vilniaus kino centre „Skalvija“ rodomi švedų „Atsitiktinumai“ ir prancūzų „Tarp sienų“ – filmai, kuriuos verta pažiūrėti kino gurmanams. Ne vien todėl, kad į juos dėmesį buvo atkreipęs Kanų kino festivalis.
Šiuos labai skirtingus filmus sieja tai, kad juos galima priskirti šiuo metu madingam socialines problemas narpliojančiam realizmui.
Patogi mozaika
Švedų „Atsitiktinumai“ (Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ dalyvis) – filmas apie įvairių socialinių ir etinių ribų peržengimą. Tai – kelių iš pirmo žvilgsnio nesusijusių eskizų mozaika.
Ko šiandien labiausiai bijo režisieriai ir juos finansuojantys fondai? Nuobodulio. Nusibosti, pasirinkus kelias istorijas ir daug veikėjų, sunkiau nei pasakojant nuoseklią istoriją.
Tai puikiai supranta režisierius Rubenas Ostlundas. Todėl net stebėtina, kad kuklus jo kūrinys „Atsitiktinumai“ bent iš dalies atspindi savotišką eksperimento dvasią.
Filmas pasakoja keturias moralizavimo turiniu nelygiavertes istorijas. Visos jos iš esmės apie abejingumą.
Apie moralinį aklumą
Pornografijos žvaigždes mėgdžiojančių dviejų merginų istorija apie paauglystės kraštutinumus – įžūlų, vulgarų elgesį, girtavimą, ne tik dvasinį, bet ir fizinį aklumą.
Draugė tiesiog nepastebėjo, kaip atsitiktinis vairuotojas išvežė jos miegančią bičiulę.
Gimimo dieną švenčiantys pagyvenę žmonės į fejerverko sužeistą draugą nekreipia dėmesio visą vakarėlį.
Subrendusių girtuokliaujančių vyrų kompanija krečia užgaulius homoseksualius juokus, kuriuos vainikuoja šalies vėliava tarpkojyje. O garsi aktorė stebi, kaip prisipažinti dėl to, ką netyčia autobuso tualete padarė ji pati, priverčiamas mažametis berniukas.
Įdomiausias pasirodė režisieriaus mėginimas vizualia kalba pabrėžti tai, kad kiekviena istorija savaip tipiška.
Visos istorijos išties įdomiai nufilmuotos, lyg vengiant rodyti veikėjų individualybę, veidus. Todėl toks akivaizdus apibendrinimo patosas.
Pagrindas – patirtis
Visiška priešingybė nespalvotiems „Atsitiktinumams“ – Auksine palmės šakele pernai apdovanotas prancūzo Laurent'o Cantet filmas „Tarp sienų“. Tai sunkesnis kūrinys, reikalaujantis iš žiūrovo būti ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu.
Žinoma, kad kino estetus šiame filme sužavės šiais laikais madingas kalbėjimo būdas, vienijantis socialinę ir dokumentinę manierą.
Filmavimo būdas vis verčia klausti – ar tai dokumentinis, ar vaidybinis filmas? Be abejo, vaidybinis, tik modeliuojamas iš, atrodytų, banaliausių mokyklinių situacijų.
Juostos pagrindu tapo mokytojo François Begaudeau, atlikusio ir pagrindinį vaidmenį, profesinė patirtis. Atrodytų, labai savita.
Kokia universalios būties problematika atsiskleidžia prancūzų kalbos pamokose?
„Tarp sienų“ įrodo, kad pati įvairiausia.
Tai pirmiausia filmas apie gimtosios kalbos pažinimą ir jos, kaip būties modelio, skiepijimą kitataučiams, nusprendusiems apsistoti Prancūzijoje.
Filmą pirmyn stumia pauzės
Paauglių iš trečiojo pasaulio šalių klasė – paprastas kietas riešutėlis. Jokių sensacijų, jokių manieringų kadrų, jokių tiesmukų politinių ar socialinių problemų. Jos visos atsiskleidžia mokantis žodžių ir nagrinėjant jų reikšmes.
Kad ir migranto sąvoka, kurią tyliai ir nuosekliai tarsi naikina mokytojas, kalbos mokantis būtent migrantus.
„Jūs homoseksualas?“ – klausia snarglys mokytojo. Trumputė pauzė, kurią išlaiko ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, ir režisierius, yra laikas, nuo kurio priklauso šio besimezgančio konflikto baigtis.
Iš tokių mikroskopinių pauzių, stabtelėjimų ir susideda „Tarp sienų“.
Įdomiausia, kad, tarkim, paprasčiausias mokytojo ir mokinių aiškinimasis, kas yra snobas, šiame filme prilygsta kokio nors neprasto veiksmo filmo grumtynių scenai.