34 metų R.Samuolytė sako, kad per dešimt metų susibūrė ypatinga šio teatro trupė, kurios bendrumą ji pajunta ir sunkiausiomis, ir komiškiausiomis akimirkomis.
Aktorė juokiasi prisiminusi, kaip Elsinoro (Helsingioro) pilyje Danijoje teatras vaidino Williamo Shakespeare'o „Įstabiąja ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“.
„Vasaros pabaiga, šalta, vėjas aktorius plėšia nuo balkono. Publika susisupusi į antklodes, už scenos kolegos irgi supasi į jas.
Siaubas! Bet tokiomis akimirkomis junti, kad mes – šeima. Po gastrolių ar spektaklių Vilniuje išsibėgiojame, bet žinau, kad kiekvienas laukiame vaidinimų, lyg šliejamės vienas prie kito“, – kalbėjo R.Samuolytė.
Jubiliejinis festivalis įsibėgėja šįvakar.
Teatro arenoje, kur prieglobstį rado OKT/Vilniaus miesto teatras, bus parodytas prieš dešimtmetį sukurtas diskusijas apie moralę išprovokavęs spektaklis pagal Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and Fucking“.
„Kartu prabėgusį laiką ypač jaučiame vaidindami šį spektaklį. Tarsi pažvelgiame į save iš šalies, prisimename, kokie buvome prieš dešimt metų.
Tarpusavyje pajuokaujame, kad šį spektaklį dabar vaidina visiškai žili jaunuoliai“, – pasakojo R.Samuolytė, neseniai pripažinta geriausia aktore ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už Ofelijos vaidmenį naujausiame O.Koršunovo spektaklyje „Hamletas“.
- Ar ir po dešimties darbo su O.Koršunovu metų jums dar pavyksta vienas kitą sudominti kūrybiniais sumanymais?
- Po „Hamleto“ premjeros tarsi atsisukau atgal ir pamačiau, jog būta visko – ir kūrybinių krizių, ir nusivylimų savimi, kai manai, kad jau nieko nauja negali režisieriui pasiūlyti.
Supratau, kad ilgas trupės gyvenimas yra vertybė. Kai įsiveli į rutiną, lengviausia nuspręsti, kad nieko nauja nebegali vienas kitam pasakyti.
Paprasčiausia yra keisti žmones, aplinką, režisierių. O kartu išgyvenus krizes vėl ką nors atrasti – tai ir sunkus, ir kartu pats brangiausias dalykas.
„Hamleto“ repeticijos mane ypač džiugino. Aš Oskarą tiek metų pažįstu ir galiu drąsiai pasakyti – toks kūrybingas ir degantis kaip per „Hamleto“ repeticijas jis niekada nebuvo.
Oskaras man pasiūlė Ofelijos vaidmenį per gastroles oro uoste. Jokio entuziazmo nepajutau, nors protu supratau, kad tai – svajonių vaidmuo. Murmėjau, kiek galiu tas jaunas merginas vaidinti.
Jis laikėsi savo, o per repeticijas iš mano Ofelijos reikalavo labai daug. Jis mane pažįsta.
Todėl vis kartodavo: „Tu jau tą moki, aš noriu visai kitokios R.Samuolytės“.
Mes kartu tarsi atidarome patiems dar nežinomus šliuzus.
- Kaip laikas keičia jūsų prieš dešimtmetį sukurtas paaugles – Lulu spektaklyje „Shopping and Fucking“ ar Olgą „Ugnies veide“?
- Mano požiūris į jas keičiasi, bet spektaklio karkaso, tikiuosi, negriaunu.
Kai esi jaunas, nelabai pastebi humorą, kuris yra pjesėje. Labai rimtai į viską žiūri.
Jaunystės maksimalizmas, žinoma, savaip žavus – niekada jau toks rimtas nebebūsi.
Laikas ir patirtis sukuria tų merginų atžvilgiu papildomą ironišką distanciją.
- Šalia šiuolaikinių paauglių OKT spektakliuose sukūrėte ir garsių klasikos personažų – festivalyje vaidinsite Džuljetą, Natašą („Meistras ir Margarita“), Eleną („Vasarvidžio nakties sapnas“).
Kas reikalauja daugiau dėmesio ir darbo – šiuolaikinės ar klasikinės herojės?
- Tam tikra prasme atsakyti į šį klausimą gali ir O.Koršunovo gerai žinomas principas: šiuolaikinę pjesę statome kaip klasiką ir atvirkščiai. Atsakomybė yra vienodai didelė.
Tuo laikotarpiu, kai vienas po kito vaidindavau spektaklius pagal šiuolaikinę dramaturgiją, pasiilgdavau klasikinės literatūros, jos svarių tekstų.
Žiūrėk, pradedi svajoti apie W.Shakespeare'ą, ir netrukus repetuojame jo pjesę.
Man atrodo, kad mūsų teatras išlaiko aktoriui labai palankią pusiausvyrą tarp klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos.
Man artima gera literatūra. Apie Antoną Čechovą svajojau daug metų.
Dabar vaidiname „Dėdę Vanią“. Per tas scenas, kuriose nedalyvauju, stoviu užkulisiuose ir klausausi teksto. Šio rašytojo žodžiai yra kūnas.
- Aktoriaus asmenybė lyg sujungia pačius skirtingiausius personažus. Kaip manote, kas vienija tokias nepanašias vieną į kitą Lulu, Olgą, Džuljetą, Sonią?
- Šia prasme man artimas režisieriaus Erico Lacascade'o požiūris. Jis iš manęs reikalavo labai stiprių Sonios išgyvenimų, kraštutinės būsenos.
Aš svarsčiau – kam rauti dantį su tokiu skausmu? Režisierius sakė: „Ar tu įsivaizduoji, kiek moterų sėdi virtuvėje sugniuždytais jausmais? Jos turi Sonioje atpažinti savo skausmą“.
Kuriant vaidmenį visuomet bijau plokštumo. Ir scenoje, ir gyvenime man atgrasus ribotumas. Tiesa, pamažu darausi tolerantiškesnė.
Gyvenime susiduriu su kokiu kietakakčiu, perkeliu jį į sceną, pabūnu jo kailyje ir taip tarsi atleidžiu tam žmogui.
- Jūsų, kaip ir daugumos O.Koršunovo spektaklių aktorių, nematyti televizijos serialuose. Režisieriai nekviečia ar neinate?
- Bandžiau filmuotis viename seriale, bet po bandymų supratau, kad manęs tai visiškai netraukia.
Tie bandymai paliko šiokį tokį kartėlį. Neįdomu. Jaučiau diskomfortą.
Sunku apsimesti, kad man koks nors darbas patinka, jei iš tiesų nepatinka.
Ir teatre – jeigu jau man kas nors nepavyksta, visi aplinkui mato nesėkmę.
- Kas gelbėja nuo rutinos, padeda išlikti neabejingai seniai sukurtoms spektaklių herojėms?
- Smalsumas. Ši savybė būtina aktoriui. Jos mokausi iš vyresnių kolegų.
Aktorius gali būti daugiau ar mažiau apsiskaitęs, bet jeigu jam nebus įdomu tai, ką jis daro šešioliktą ar keturiasdešimtą kartą, – viskas, baigta.
„Pagalvok, kaip atidarysi duris“, – sako scenos partneris. Ir suprantu, kad kasdieninis dėmesys detalėms aktoriui ne mažiau svarbus už viso spektaklio idėją.
Kaskart reikia klausti savęs iš naujo – kaip pasakyti frazę, kada pažiūrėti partneriui į akis. Kol esi smalsus smulkmenų, rutina nėra baisi.
* * *
Jubiliejaus proga rodys 9 spektaklius
* OKT/Vilniaus miesto teatro lyderis O.Koršunovas debiutavo 1990 m. spektakliu „Ten būti čia“. Iki oficialaus OKT/Vilniaus miesto teatro įkūrimo 1999 m. jis sukūrė spektaklius „Senė“, „Senė 2“ (pagal D.Charmsą), „Labas Sonia Nauji Metai“ (pagal A.Vvedenskį), S.Parulskio „P.S. Byla OK“, B.M.Kolteso „Roberto Zucco“. Šių spektaklių vaizdo įrašus bus galima pamatyti balandžio 20-gegužės 1 d. OKT/Vilniaus miesto teatro repeticijų salėje (Ašmenos g. 8).
* Jubiliejaus proga balandžio 16-gegužės 3 d. Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3) bus parodyti aštuoni spektakliai: M.Ravenhillo „Shopping and Fucking“, W.Shakespeare'o „Vasarvidžio nakties sapnas“, M.Mayenburgo „Ugnies veidas“, Sofoklio „Oidipas karalius“, W.Shakespeare'o „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, brolių Presniakovų „Vaidinant auką“, M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir W.Shakespeare'o „Hamletas“. Prancūzų režisieriaus E.Lacascade'o spektaklis „Dėdė Vania“ (pagal A.Čechovo pjeses) bus vaidinamas gegužės 11-12 dienomis.
* Bilietų kaina – 30 Lt.