„Vos išvydus šį Vilniaus vaizdą kyla klausimas – kas yra išorėje, o kas viduje? Kalėjimas ar bažnyčia?
Kaip į jį atsakytų žmonės, sėdintys nelaisvėje, o kaip atsakytų tie, kurie meldžiasi bažnyčioje?“ – svarstė menininkė iš Linco Anja Westerfrolke.
Vartai visuomet užrakinti
Prieš porą metų vaikštinėdama po Vilniaus senamiestį penkiasdešimtmetė dailininkė ieškojo vietos, kurioje galėtų kurti meninį projektą, sujungiantį dvi Europos kultūros sostines – Vilnių ir Lincą.
Pastebėjusi gražią baroko bažnyčią ji panoro ją apžiūrėti, tačiau vartai buvo užrakinti. Menininkė į šią vietą sugrįžo penkis kartus, tačiau kiekvienąsyk ant vartų rasdavo spyną.
Tuomet ji pasidomėjo Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios istorija ir nusprendė kurti savo darbą būtent čia, kad nors trumpam vartai atsivertų ir šis puikus pastatas būtų grąžintas miestiečiams.
A.Westerfrolke neseniai iškilmingai atrakino vartų spyną, o paskui ir šonines bažnyčios duris ir publikai pristatė per dvejus metus sukurtą tekstilės instaliaciją „Susitikimų vieta“.
Pro pagrindines šventovės duris įeiti kol kas negalima, nes bet kada gali nukristi apirusio puošnaus bažnyčios fasado gabalas. Dėl avarinės bažnyčios būklės lankytojai čia įleidžiami tik su menininke, nedidelėmis trisdešimties žmonių grupėmis.
Šventovė atkurta tekstilėje
„Vilniuje nepaprastai daug originalių, įkvepiančių, o šios bažnyčios atveju – ir istoriškai mistiškų vietų, tinkamų meno projektams“, – sakė dailininkė.
Ji prisipažino buvusi sukrėsta kontrasto tarp įspūdingos bažnyčios išorės ir suniokoto, kalėjimo reikmėms pritaikyto vidaus.
Restauratorių naudojamos medžiagos skiautėse A.Westerfrolke nubraižė buvusią bažnyčios struktūrą. Meno projektas – vienintelis įmanomas šventovės atkūrimo būdas.
Realybėje to niekada nebus, nes pernelyg brangiai kainuotų išgriauti gelžbetonines perdangas ir restauruoti interjerą.
Vienos architektūros elementų iškarpos jau kabo dailininkės numatytose vietose, kitos dar guli sukrautos viršutiniame bažnyčios aukšte.
Tik pačiame viršuje ir galima pajusti, kad esi bažnyčioje. Pirmieji aukštai dar kupini kalėjimo atmosferos – nedideli tamsūs ir šalti kambarėliai su paliktais baldais, daiktais, nuvytusių gėlių vazonais.
Dailininkė pasakojo, kad ją stipriai veikė dvilypė Dievo namų ir bausmės vietos atmosfera. Todėl dirbti čia ji galėdavusi tiktai po kelias valandas per dieną.
Susitikimai su istorija
Salė, skirta iškilmingiems renginiams, dvelkia ne maldomis, o sovietmečiu – minėjimais, partiniais susirinkimais, audringais plojimais ir proginiais koncertais.
A.Westerfrolke sakė, kad darbas Vilniuje jai – neįkainojamas susidūrimas su gyva istorija, nes Austrijoje nebelikę istoriškai vertingų pastatų, kurių likimas būtų toks neaiškus.
Ji prasitarė norinti sužinoti, ką patys lietuviai jaučia būdami šioje vietoje. Ir tuo išprovokavo dviejų ekskursijos dalyvių ginčą dėl to, ar galima sovietmetį, kai bažnyčios buvo paverstos klubais, sandėliais ir kalėjimais, laikyti Lietuvos istorijos dalimi. Juk tai buvo okupantų politika. Kuo mes čia dėti?
Galbūt kaip tik tokia logika ir nulėmė, kad vienos gražiausių Vilniaus bažnyčių duris publikai atvėrė ne lietuvių, o austrų menininkė?
Daug nemokamų ekskursijų
Žmones į ekskursijas labiausiai ir vilioja galimybė prisiliesti prie istorijos, apžiūrėti neprieinamą šventovę ir pro jos langus atsiveriančius puikius miesto vaizdus ar niūrią šalia esančio kalėjimo panoramą.
Projektas „Susitikimų vieta“ – vienas programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginių. Jo autorė yra pasiryžusi iki pat spalio mėnesio vesti ekskursijas į Švč.Jėzaus Širdies bažnyčioje sukurtą instaliaciją.
Ekskursijos nemokamos, tačiau joms reikia iš anksto registruotis programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ interneto svetainėje.
Rugsėjo pradžioje A.Westerfrolke bažnyčioje pristatys nuteistųjų meno parodą, po to surengs kūrybines dirbtuves kalinių žmonoms ir artimiesiems.
Lapkričio mėnesį vyks baigiamasis projekto akordas – šviesos ir medijų instaliacija „Šviesos istorijos“.
* * *
Bažyčioje buvo įkurtas kalėjimas
* Vilniaus Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia – vienas gražiausių vėlyvojo baroko paminklų ir vienintelė Lietuvoje graikiško kryžiaus plano bažnyčia. Ji pastatyta pagal architekto J.Polos projektą ir pašventinta 1756 m. rugpjūčio 26 d.
* XVII a. Prancūzijoje įkurtos vizičių (Švč.Mergelės Marijos apsilankymo seserų) vienuolijos išskirtinis bruožas – mielaširdystė, pirmiausia pasireiškianti našlių, vienišų moterų globa, merginų lavinimu.
* Šalia Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios buvęs vienuolynas – vienintelis vizičių vienuolynas Lietuvoje. Jis įkurtas Vilniaus vyskupo K.Bžostovskio iniciatyva 1694 m. Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios sienoje buvo palaidota šio vyskupo širdis.
* Iki 1843 m. vienuolės išlaikė pavyzdinį pensioną, kuriame kasmet buvo auklėjama apie 40 mergaičių.
* Po 1863 metų sukilimo vienuolynas uždarytas, 1865 m. jame įkurdintos stačiatikės vienuolės.
* Perdirbant šią bažnyčią į Šv.Marijos Magdalietės cerkvę nugriauta šalia stovėjusi keturkampė varpinė, pakeistos kai kurios vidaus ir išorės dekoro formos.
* 1919 m. vienuolynas vėl grąžintas vizitėms, kurios čia gyveno iki 1948 m. Seserys dirbo pradinėje mokykloje, internate. Po Antrojo pasaulinio karo pastatuose įrengtas kalėjimas. Pakeistas bažnyčios interjeras, pertvarkytas vienuolyno namų planas.
* Kalėjimas iš Švč.Jėzaus Širdies bažnyčios iškeltas tik 2007 m. Jis liko už bažnyčios tvoros. Pastatas grąžintas Katalikų bažnyčiai.