60-metis muzikantas publikos dėmesį prikausto ne tik grojimu, bet ir biografijos vingiais.
Jau paauglystėje Kuboje tapęs orkestrų solistu, o vėliau su bendraminčiais įkūręs itin populiarią grupę „Irakere“ muzikas 1981-aisiais per gastroles Ispanijoje atėjo į JAV ambasadą ir pasiprašė prieglobsčio.
Niujorke apsigyvenęs Paquito greitai pelnė kolegų pripažinimą ir per tris dešimtmečius tapo vienu žymiausių laisvojo pasaulio muzikantų.
Lotynų Amerikos ir džiazo mišinį, taip pat klasikinę muziką atliekantis Paquito įrašė kelias dešimtis albumų, laimėjo devynis prestižinius „Grammy“ apdovanojimus, buvo pripažintas garsaus JAV Berklio muzikos koledžo garbės daktaru.
Kitą sekmadienį Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salėje su savo kvintetu pasirodysiantis muzikantas prieš viešnagę telefonu davė interviu „Lietuvos rytui“. P.D'Rivera dalijosi mintimis ne tiktai apie muziką, bet ir apie sunkią gimtinės padėtį.
- Ką jums reiškia proga pirmąsyk apsilankyti Lietuvoje? - paklausėme Paquito.
- Didelį džiaugsmą, nes apie jūsų šalį girdėjau daug gerų dalykų. Iš Lietuvos kilę daug puikių žmonių. Pavyzdžiui, prieš 20 metų miręs legendinio Niujorko džiazo klubo „Village Vanguard“ įkūrėjas Maxas Gordonas gimė jūsų šalyje, jis – Lietuvos žydas, į JAV su tėvais emigravęs vaikystėje.
Esu kubietis, tad labai džiaugiuosi keliaudamas į šalį, kuri atsikratė komunistų valdžios. Jūsų ir mano gimtinę buvo ištikusi tokia pati tragedija. Tad su jumis jaučiu bendrumą.
- Esate įrašęs dešimtis plokštelių, tačiau kokią programą paruošėte pirmam koncertui Lietuvoje?
- Su grupe grosime keletą kūrinių iš praėjusiais metais išleisto albumo „Funk Tango“, kuris laimėjo „Grammy“ apdovanojimą. Taip pat nemažai kūrybos, aprėpiančios visą mano karjerą. Tai bus džiazo ir Lotynų Amerikos muzikos šventė.
- Esate pripažintas ne tik džiazo, bet ir klasikinės muzikos atlikėjas. Kuri sritis jums artimesnė?
- Mano tėvas – klasikinės muzikos dirigentas ir saksofonininkas, bet jis nuo mažens man leido džiazo įrašus. Taip ir susiformavo mano skonis. Kaip sakė didis džiazo kūrėjas Duke'as Ellingtonas, yra tiktai du muzikos stiliai – gera ir bloga muzika.
Džiazas ir klasika – lyg dvi tos pačios monetos pusės. Bandau suderinti geriausius šių stilių bruožus. Klasiką groti man sunkiau, nes dievinu improvizuoti, o šiame žanre tam nėra vietos. Širdis labiau linksta į džiazą. Bet klasikai Igoris Stravinskis ir Johannesas Brahmsas – vieni mano mėgstamiausių kūrėjų.
- Esate laimėjęs devynis „Grammy“ apdovanojimus, ne sykį pagerbtas už gyvenimo laimėjimus. Ar pripažinimas jums vis dar rūpi?
- Apdovanojimai – subjektyvus dalykas, kartais juos gauni nenusipelnęs. Geriausias prizas – galimybė groti su puikiais muzikantais ir keliauti po pasaulį, koncertuojant įvairių šalių žiūrovams.
- 1981 metais pasiprašėte prieglobsčio Jungtinėse Valstijose. Ar ilgai dvejojote prieš apsispręsdamas?
- Kai man buvo septyneri, tėvas namo parnešė JAV muzikanto Benny Goodmano plokštelę, įrašytą Niujorko „Carnegie Hall“. Nuo tos akimirkos troškau gyventi ir kurti Niujorke.
Po 50 metų surengiau savo kūrybos jubiliejaus koncertą toje pačioje salėje – tai buvo svajonės išsipildymas.
Atvykus į JAV, man nebuvo lengva. Niujorke iki šiol erzina šalti orai. Per 30 metų prie to nepripratau. Bet ketinu įsigyti butą Majamyje – ten šilčiau.
O jei rimtai – emigrantas niekada nesijaučia visiškai laimingas. Savo autobiografinėje knygoje aprašiau, kaip emigruodamas turėjau palikti savo žmoną ir sūnų Franco. Tai buvo košmaras. Bet viskas turi savo kainą. Jei reikėtų tai pakartoti, nesudvejočiau.
- Jei Kuboje diktatūrą pagaliau pakeistų demokratija, sugrįžtumėte gyventi į tėvynę?
- Jei turėtume savo Gorbačiovą, kuris viską pakeistų? Nežinau. Jei nuoširdžiai – turbūt įsigyčiau butą Kuboje ir ten kartais lankyčiausi. Galbūt padėčiau atkurti šalies gyvenimą, ypač kultūrinį.
Tačiau turbūt nebepriprasčiau prie gyvenimo mažoje šalyje.
Pernelyg pamėgau amerikietišką organizuotumą, šios šalies teikiamas galimybes.
- 2005-aisiais už nuopelnus kultūrai jus pagerbė tuometis JAV prezidentas George'as W.Bushas. Ar buvo smagu priimti apdovanojimą iš jo rankų?
- Jis vertinamas labai dviprasmiškai. Nenoriu jo kaltinti, bet jis padarė daugybę klaidų. Prezidentu tapęs Barackas Obama pasaulio akyse jau pakeitė JAV įvaizdį į gerą pusę.
Tačiau nepritariu jo ketinimams pamažu atsisakyti Kubos izoliavimo. Negalima pasiduoti diktatoriams, juk jie nieko neduoda mainais.
Taip pat buvo Kinijoje, kai JAV atsivėrė šiai šaliai, Bet žmogaus teisių kinų valdžia ir toliau negerbia.
Iš to žingsnio laimėjo tik užsienio investuotojai ir kinų diktatoriai. Paprasti žmonės neturi jokių laisvių. Paprastiems kubiečiams iš JAV atvirumo politikos – jokios naudos, reikia, kad požiūrį keistų Kubos valdžia.
- Ar keliaudamas po pasaulį susiduriate su klaidingu požiūriu į Kubą?
- Nuolat. Žmonės romantizuoja Kubos valdžią, bando ginti tai, ko ginti neįmanoma. Ypač tokie, kurie niekada negyveno valdomi komunistų. Aš jiems ir sakau – jei jums Kuba taip patinka, ko nesikraustote ten gyventi?
Jei komunizmas toks žavus, kodėl iš Kubos pabėgo 2 milijonai žmonių? Iš nuostabios salos, kur gražios moterys ir skanus maistas? Kodėl visi iš ten bėga? Dėl nuostabios revoliucijos?
Kuba turistams gali atrodyti panaši į rojų. Bet tame rojuje labai daug gyvačių ir labai mažai obuolių.
- Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų jaunimas mėgsta dėvėti marškinėlius su Kubos revoliucijos šauklio Che Guevaros atvaizdu.
Ką apie tai manote?
- Man tai kelia šiurpą. Tai absurdas.
Tie jaunuoliai nė nesuvokia, kas puikuojasi ant jų krūtinės. Jis buvo žudikas, neapykantos apaštalas, kuris to nė neslėpė.
Sakė – nekęsk savo priešo ir jį nugalėsi. Jam atrodė, kad šalis be neapykantos negali gyvuoti.
- Klausytojus glumina jūsų darbštumas. Kaip suspėjate tiek daug kurti ir koncertuoti?
- Esu darboholikas, tai tiesa. Šiuo metu rašau porą kamerinės muzikos kūrinių, kompoziciją, skirtą garsaus Amerikos džiazo muzikanto B.Goodmano 100-osioms gimimo metinėms.
Taip pat rašau naują knygą – jau esu išleidęs savo autobiografiją ir vieną romaną.
Kiekviename mano namų kambaryje yra muzikos instrumentai. Tačiau užsiimu ne tik muzika.
Mėgstu ilgus pasivaikščiojimus su šunimi, taip pat važinėti savo senu, 1957-ųjų gamybos automobiliu „Chevrolet“.
Mano Zodiako ženklas – Dvyniai, tad man greitai atsibosta viena veikla.
Turbūt tai ir padeda man nuveikti daug darbų – pradedu vieną, po to antrą, paskui vėl grįžtu prie pirmo.
- Ar praeities sėkmė įpareigoja kiekvieną naują kūrinį stengtis paversti šedevru?
- Kiekvienas naujas albumas man – lyg žaislas.
Nesidairau į praeitį. Ką tik baigiau įrašinėti diską su garsia vokiečių klasikinės muzikos klarnetininke Sabine Meyer.
Albumas vadinsis „Jazz Clazz“, jis nepanašus į mano ankstesnius darbus.
- Esate grojęs su galybe puikių muzikantų. Kurios muzikinės pažintys jums ypač įsiminė?
- Bendri darbai su garsiu japonų violončelininku YoYo Ma. Jis – ne tik puikus muzikantas, bet ir nuostabus, atviras žmogus. Taip pat – su legendiniu trimitininku Dizzy Gillespie, kuris buvo geras mano bičiulis, pianistais McCoy Tyneriu ir Chicku Corea, trimitininku Claudio Roditi.
Kartais, beje, mažiau žinomi muzikantai palieka ne ką mažesnį įspūdį nei didelės žvaigždės.
- Esate vienas iš garsiausių džiazo muzikantų planetoje. Ar savo kvinteto nariams esate diktatorius?
- Ne, nors toks buvo mano įkvėpėjas B.Goodmanas. Grupėje aš – tarsi mokytojas, kuris ir pats nevengia semtis žinių iš savo mokinių. Stengiuosi apsupti save kuo geresniais muzikantais, tad jų patarimai dažniausiai būna vertingi.
- Ar per gastroles keliate aplinkiniams sąlygų, kurios padeda jums prieš koncertus jaustis patogiai?
- Reikalauju, kad prie manęs nesiartintų žmonės su cigaretėmis rankose – negaliu pakęsti jų kvapo.
Mažytis džiaugsmas per gastroles – lankymasis automobilių modeliukų parduotuvėse. Kolekcionuoju „Volkswagen“ mašinų modelius.