Tačiau įvykdyti pažadą sutrukdė kūrybinė sėkmė - kovo viduryje
netikėtas kvietimas į kino festivalį Vilniuje, po to į Panevėžyje
surengtą Europos kino festivalį „Dieną ir naktį“.
Čia filmas sulaukė nuoširdaus kritikų ir žiūrovų susidomėjimo už jame
paprastai, bet labai tikroviškai papasakotą tiesą apie vaikų, kurių
atsisakė tėvai, gyvenimą vaikų namuose.
Šį filmą jau užsisakė nemažai kino teatrų.
Bet alytiškiai palaukė, neįsižeidė ir gausiai susirinko į „Dainavos“
kino teatrą, nepamiršę pavasarinių gėlių ne tik režisieriui. Užteko jų
ir pagrindinio Emilijos vaidmens atlikėjai septintokei Joanai
Jacunskaitei, aktorei Nijolei Lepeškaitei ir kitiems kūrybinės grupės
nariams.
Masinėse scenose dalyvavo daugiau kaip 300 Alytaus miesto ir rajono
gyventojų, jo pastatymą rėmė daug verslininkų, įmonių, įstaigų.
„Jį kūriau ne aš vienas, o visas Alytus. Toks palaikymas labai svarbus
kiekvienam kūrėjui ir skatina eiti pirmyn“, - įsitikinęs
R.Šarknickas.
Žiūrovai neslėpė ašaromis išsiliejusių jausmų, kuriuos sukėlė
mergaitės Emilijos išgyvenimai vaikų namuose ir bandymas čia ištverti
be artimųjų šilumos.
Valytojos, kurią Emilija vadina mama, vaidmenį sukūrusi mokytoja
Albina Sviderskienė sakė, jog šiame filme parodyta tokia vaikystė,
kokios niekas nenorėtų turėti. Bet tūkstančius vaikų artimiausi žmonės
priverčia ją išgyventi taip.
Joana - pati iš vaikų globos namų, todėl ji labai lengvai įvykdė
režisieriaus nurodymą ne vaidinti, bet gyventi taip kaip ir jo
sumanyta Emilija.
Scenarijuje sukurti išgyvenimai irgi tikri, nes juos daugiau kaip
prieš 22 metus vaikų namuose patyrė pats R.Šarknickas ir du geriausi
jo draugai.
„Mes su Joana esame kraujo broliai, todėl ji be vargo mane suprato.
Norėčiau, kad šį filmą pamatytų kuo daugiau motinų ir tėvų, kurie
paliko savo vaikus ar dabar atsidūrė ties tokia pasirinkimo riba. Dėl
to ir skubėjau kurti. Ir vis dėlto reikėjo pusantrų metų nufilmuoti ir
sumontuoti jį. Pinigų neužteko profesionalioms kino kameroms, dirbome
su buitinėmis. Dievas ne veltui paskyrė man tą gyvenimą, vaizdinius,
kad galėčiau perkelti juos į kūrybą ir perspėti kitus“, - kalbėjo
R.Šarknickas.
Aktorė Nijolė Lepeškaitė, sukūrusi Emilijos mylimos auklėtojos
vaidmenį, klausė žiūrovų, ar kuris nors žiūrėdamas šį filmą galvojo
apie pinigus, turtą.
Ir pati atsakė.
„Ne, tikrai ne. Jaudina kiti dalykai - širdies krizė. Pasaulis
tobulėja, gyvenimas gerėja, bet kodėl ir toliau pilnėja vaikų namai.
Lietuvoje juose jau daugiau kaip penki tūkstančiai vaikų. Nesuprantu,
kaip galima savo vaiką atiduoti? Net gatvėje pamačiusi išmestą šunį
jaudinuosi, todėl tokio tėvų poelgio tikrai negaliu suprasti. Šio
filmo sukurtas autentiškumas sukrečia, todėl jį turėtų būtinai
pamatyti ir tokie tėvai“, - svarstė N.Lepeškaitė.