Šviesaus atminimo teatro kritikas Egmontas Jansonas mėgo važinėti po šalies mėgėjiškų teatrų festivalius ir negailėjo jiems komplimentų.
Mėgėjiškame teatre kritikas matė tai, ko maža profesionaliajame, – nuginkluojantį nuoširdumą, atviras, giliamintėmis metaforomis nepridengtas emocijas.
Kūrinys – liaudiškas
E.Jansono požiūrį į mėgėjus privertė prisiminti dramos būrelio mokytojo iš Alytaus R.Šarknicko filmas „Nepalikit, prašau...“.
Tai liaudiškas kūrinys, kuris nekelia abejonių dėl garbingo mėgėjiško kino statuso.
Retas atvejis, kai dėl daugybės neprofesionalių filmo komponentų net negali erzintis. Kaip negali turėti kokių nors meno reikalavimų kičiniams kilimėliams su stirnomis. Vienas tokių kilimėlių šmėsteli ir šiame filme, nukeldamas į provinciją.
Tokių „kilimėlių“ – sovietmečio provincijos ženklų – juostoje apstu. Aplinkai ir emocinei atminčiai, kurią visokios volgos ir nivos gali trumpam prikelti, autorius turi tikrai neeilinę klausą.
O kad autorius jaustų ir ritmą, dramaturgijos dėsnius!
Dalijasi skauduliais
„Nepalikit, prašau...“ net trikdo emocinėmis intencijomis, jokiais įmantrumais nepridengtu autoriaus siekimu išpažinti vaikystės skaudulius ir jais pasidalinti su žiūrovais.
Filmas sukurtas taip nuoširdžiai ir iš tokių autoriui pažįstamų dalykų, kad net nepatogu šaipytis iš neprofesionaliai nufilmuotų kadrų, beviltiško garso takelio, mėgėjiškos kai kurių personažų vaidybos, verksmingo teksto ir filmui specialiai sukurtos muzikos.
Atrodo, kad įžeistum ne filmą, bet žmogų. Nes „Nepalikit, prašau...“ yra sielos šauksmas, o ne meno kūrinys. Štai tos distancijos tarp autoriaus ir filmo nebuvimas, ko gero, ir yra tikro mėgėjiško kino esmė.
Labai įtikinamai verkia
Sunkiai valdydamas vaizdų kalbą „Nepalikit, prašau...“ autorius dalinasi patirtimi apie tai, kad jautresniam vaikui augti internate ar vaikų namuose yra didžiulė emocinė trauma.
„Nepalikit, prašau...“ herojė – Emilija, sovietmečiu gyvenanti vaikų namuose. Ji iš ten retsykiais pabėga, glaudžiasi prie svetimų žmonių ir kai kada randa šį tą panašaus į užuojautą.
Be sovietmečio interjerų, filme dar stulbina pagrindinės herojės vaidmens atlikėja Joana Jacunskaitė.
Grąžinta po pabėgimo į vaikų namus mergaitė taip graudžiai ir įtikinamai rauda, kad tokį užuojautos herojei išsireikalavimą sunkiai prisiminsi dabartiniame lietuvių kine.