Maestro pakeis jo studentas Ričardas Šumila. Šis 24 metų dirigentas „Lietuvos rytui“ papasakojo apie pasiruošimą savo pirmajam išties svarbiam pasirodymui.
- Ričardai, kaip reagavote sužinojęs, kad diriguosite tris „Svynio Todo“ spektaklius?
- Profesorius G.Rinkevičius pirmiausia manęs paklausė, ar apskritai nebijočiau diriguoti tokiam spektakliui.
Jeigu bijočiau, nesimokyčiau dirigavimo, nes pasirinkus šią profesiją baimės reikia atsikratyti.
Kita vertus, pradedančiam dirigentui baimė – natūralus dalykas. Juk Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai labai patyrę, o aš – jaunas ir beveik be patirties.
- Diriguosite neturėdamas partitūros, nes „Svyniui Todui“ parašytas tik fortepijonui skirtas klavyras. Ar nebaugu?
- Klavyrus matau kone kasdien, mes dirbame su jais.
Bet kad miuzikle ar operoje nebūtų partitūros, neįtikėtina. Keista, kad statant „Svynį Todą“ jos niekam iki šiol neprireikė, juk miuziklui jau 30 metų.
Atsakomybė didžiulė, nes man tai bene pirmasis išbandymas. Rimtesnis koncertas įvyko prieš mėnesį, kai dirigavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniam orkestrui – atlikome Schuberto IV simfoniją.
- Kaip ruošėtės „Svyniui Todui“?
- Dalyvavau beveik visose repeticijose. Buvo atvykęs dirigentas Jimas Holmesas.
Jis dirbo su solistais, choru, nes labai gerai žino kūrinį. Jis ne kartą statė šį miuziklą Anglijos teatrų scenose.
Aš buvau tarsi jo asistentas. Jimas diriguodavo muzikinėse repeticijose, aš – režisūrinėse. Pastarosioms vadovavo Dalia Ibelhauptaitė. Dabar muziką moku beveik atmintinai.
Iš pradžių darbas miuzikle buvo tiesiog studentiška praktika. Tačiau repeticijų, kuriose reikėjo pagelbėti, ėmė daugėti, nes G.Rinkevičius dažnai būna išvykęs. Anksčiau tokiu atveju repeticijos kartais vykdavo be dirigento.
„Svynyje Tode“ dirigentas būtinai reikalingas, nes jame daug perėjimų, pasikeitimų. Kas nors turi vadovauti.
D.Ibelhauptaitė norėjo, kad aš diriguočiau, bet pats nebūčiau drįsęs nė pagalvoti, nes esu dar jaunas. Todėl man tai – iššūkis. Juolab kad kai diriguosiu, profesorius G.Rinkevičius bus išvykęs.
- Kiek studentų Muzikos ir teatro akademijoje mokosi dirigavimo?
- Penki. Aš esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas. Mano kurse esame dviese kartu su iš Lenkijos atvažiavusiu kolega.
Kiti trys vaikinai siekia bakalauro diplomo. Pas G.Rinkevičių simfoninio dirigavimo mokausi aš vienas. Šie metai man paskutiniai, bet dar stosiu į aspirantūrą.
- Kodėl tiek mažai studentų? Gal dirigento specialybė neįdomi?
- Dirigavimas – viena sunkiausių muzikos specialybių. Į simfoninį dirigavimą vyksta didelė atranka.
Aš baigiau chorinio dirigavimo bakalauro studijas. Paskui įstojau į simfoninį dirigavimą. Šiaip į simfoninį dirigavimą be pasiruošimo nepriimama.
Dirigentas jau turi būti truputėlį apšilęs. Reikia išmanyti muzikos instrumentus. Pageidautina, kad kiekvienu būtum pagrojęs. Aš neprastai skambinu fortepijonu, o kitais dar pasimokysiu.
Žinant skirtingų instrumentų specifiką, daug paprasčiau susikalbėti su orkestru.
- Kas jums yra muzika?
- Tai dalis mano gyvenimo. Neįsivaizduoju savęs be muzikos. Ji mane supa nuo penkerių metų.
Iš pradžių skambinau fortepijonu, bet kad įsitvirtintum, reikia turėti labai gerą pedagogą arba labai didelį talentą.
Turbūt nebuvau labai geras pianistas.
Kaune baigiau Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, aštuntoje klasėje pasirinkau dirigavimą ir man tai labai patiko.
- Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
- Anksčiau žaisdavau krepšinį, bet dabar nebelieka laiko. Aišku, neužsidarau, nueinu ir į kiną, ir į teatrą. Savaitgaliais išvažiuoju į gamtą.
- Ar savo ateitį siejate su simfonine muzika?
- Būtinai su simfonine. Kol kas galvoju vien apie tai. Nelabai įsivaizduoju, ką kita galėčiau veikti.
Laukia didelis išmėginimas
Dirigentas Gintaras Rinkevičius:
„Statant „Svynį Todą“ kaip režisūrinių repeticijų asistentą pasikviečiau savo studentą R.Šumilą. Ričardas gerai žino miuziklą. Vis dėlto diriguoti „Svynį Todą“ jam bus didelis išmėginimas.
R.Šumila iš pradžių mokėsi chorinio dirigavimo. Po to iškart įstojo į simfoninio dirigavimo magistrantūrą, bet patirties dar turi nedaug, nes partitūrų skaitymo ir kitų dalykų mokosi ne taip seniai.
Ričardui kol kas nėra lengva girdėti visą simfoninį orkestrą. O dabar teks girdėti ne tik orkestrą, bet ir žinoti, kas vyksta scenoje. Tikiuosi, kad jam pavyks.“