Vakar šio dailininko knyga „Kirminas paukštis“ pristatyta sostinės galerijoje „Meno niša“. Čia taip pat buvo atidaryta 48-oji Nomedos Marčėnaitės ir M.Jonučio paroda.
„Ar tai, kas esi, priklauso nuo to, ką valgai? Ar kuo daugiau suvalgai, tuo daugiau esi?“ – klausia Marius. Todėl nenuostabu, kad pokalbis su 44 metų menininkais M.Jonučiu ir N.Marčėnaite prasidėjo nuo kulinarijos.
- Jūsų kūryboje visuomet daug ryškių spalvų.
Ar ruošdami patiekalus taip pat naudojate daug įvairių prieskonių?
N.M.: Be galo daug ir pačių įvairiausių. Aš mėgstu ruošti valgius. Nė kiek ne mažiau nei kurti paveikslus.
M.J.: Užvakar prisiskynė dilgėlių ir iškepė blynų su dilgėlėmis. Maniau, kad špinatus valgau. Taip maloniai dilgino liežuvį.
N.M.: Niekam nesakiau, iš ko dariau. Dilgėlės skoniu panašios į špinatus. Aš jas apskrudinu, paskui sumalu ir išeina puikus lietinių įdaras.
Dar aš ruošiuosi pagaminti bulvių košę su dilgėlėmis, turėtų būti gražios žalios spalvos.
- Valgymas – vienas jūsų kasdienybės džiaugsmų. Kokie kiti?
N.M.: Darbas, vaikai, augalai. Šiltnamyje prisisėjau ridikų, salotų, salieras auga. Kai augalai dygsta – man labai gražu.
- Kaip atsirado knyga „Kirminas paukštis“?
M.J.: Ant darbo stalo. Kredo – jei reikėtų ją apibūdinti vienu žodžiu. Išvertus iš italų kalbos, tai būtų „aš manau“.
N.M.: Kai Marius ją parašė, persiuntė man internetu. Aš nenorėjau jos skaityti, nes norėjau patirti netikėtumo jausmą, kai pamatai išleistą knygą.
Norėčiau ir į Mariaus parodą ateiti kaip viešnia. O kai mes visą laiką dirbame šonas prie šono, tas netikėtumo jausmas prapuola.
Nors man vis tiek labai smagu rengti tą parodą.
- Pristatydami naują parodą rašėte, kad aštuoniolika metų brendate vis į tą pačią upę, kurioje nieko nauja.
Tačiau Mariaus darbuose – nuodingesnės spalvos, o Nomedos – ypatingas spalvinis santūrumas.
M.J.: Pastaraisiais metais aš grimzdau į subtilumų liūną. Užsupantį. Tai gerokai užkniso.
N.M.: O mane kaip tik suviliojo subtilybės.
Šovė į galvą parodoje rodyti tik tą baltų moterų ciklą.
M.J.: Negerai, kad nėra juodų moterų. (Šypsosi.)
N.M.: Jos mano darbuose matomos iš vidaus. O iš vidaus mes visos vienodos – ir juodos, ir geltonos. Mano darbuose šį sykį iš tiesų dar daugiau minoro.
- Ar šeimoje du menininkai gali kurti nereaguodami vienas į kito darbus?
N.M.: Kartais atsitinka taip, kad koks nors visai naujas motyvas mūsų darbuose atsiranda vienu metu.
Ir niekaip negalėtum pasakyti, kad vienas nuo kito nusižiūrėjome.
M.J.: Aš kaip tik todėl ir nevaikštau į kitų parodas, nežiūriu svetimų menų, nes bijau, kad noromis nenoromis irgi būtų galima įklimpti į kokius nors pamėgdžiojimus. Nors gal ir nesąmoningai.
- Tačiau net ir bitė ant dobilo ar dilgėlė, pasak Biblijos, yra Kūrėjo darbas.
M.J.: Turi omenyje šitą Menininką, kuris mus visus sukūrė tokius bjaurius kaip jis pats?
Aš bandau būti geresnis menininkas ir nekurti tokių bjaurių dalykų. (Juokiasi.)
N.M.: Dažnai žmonės sako, kad jie nereligingi, tačiau diskutuoja, ginčijasi, įrodinėja. Aš irgi nesu religinga, bet su niekuo nediskutuoju.
- O kaip Velykos ir kiaušinių marginimas?
N.M.: Kiaušinių marginimas – ne diskusija ir ne religija, o menas.
Aišku, kiekvieno žmogaus gyvenimui reikia tam tikrų apeigų, ritualų.
Aš net nenoriu kažko atrasti, nes žinau, kad nieko nerasiu. Juk tiek už mane protingesnių žmonių gyveno šiame pasaulyje, tačiau nepaliko atsakymo.
M.J.: Būtų įdomu kokiai nors agentūrai užsakyti tyrimą, kokie žmonės sugalvojo Dievą. Matyt, tie, kurie visai neturėjo humoro jausmo.
- Tokių būties klausimų galima rasti ir „Kirmine paukštyje“. Kam knyga skirta?
M.J.: Visiems. Kam būna skirtas meninis objektas? Arba paveikslas?
N.M.: Marius toje knygoje rašo tą patį, ką piešia. Piešimas – seniausias būdas perduoti žinią. Juk žmonės ant uolų piešė, o ne rašė.
Tačiau koks paradoksas, kad po tiek amžių mes lengviau suprantame rašytinį tekstą, o ne pieštinį.
Dailininkai surengė 48 parodas
* N.Marčėnaitė gimė 1965 m. vasario mėnesį. Dailininkė keramikė ir televizijos laidų vedėja nuo 1991 m. su vyru M.Jonučiu surengė 48 parodas Lietuvoje ir užsienyje.
* Ji kuria siužetinius ir ornamentinius pano, indus. Pano derina keramiką ir medį. Kūriniuose vaizduoja primityvistines, schematizuotas žmonių, gyvūnų figūras, fone naudoja stilizuotą rytietišką augalinį ornamentą. Vyrauja moters ir vyro santykių temos, siužetas dažnai papildomas poetiniais teksto intarpais.
* M.Jonutis gimė 1965 m. vasarį. 1991 m. jis baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje. Kuria skulptūras, dažytus medžio reljefus, tapybos, grafikos kūrinius, kuriems būdingas dekoratyvumas, ryškios spalvos.
* Dailininkas iliustruoja knygas, 2004 m. yra apdovanotas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premija už meniškiausias iliustracijas paauglių knygai. 2008 m. leidykla „Tyto alba“ išleido M.Jonučio poezijos rinkinį „Mėlyna žalia“.