Vakar Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje pasibaigęs „Poezijos pavasaris“ šiais metais atšventė 45 metų sukaktį.
Galbūt todėl šis festivalis ir primena vyrą, kurį ima kamuoti vidurio amžiaus krizė.
Laikysena – sutrikusio
Praeities vertybės jau nebetinka, o naujos dar neatrastos.
Tradicijos tempiasi paskui ir įpareigoja, nors norėtųsi ir vėl pašėlti kaip senais jaunystės laikais.
Kažkokios sunkiai pastebimos briaunos šiek tiek kinta, bet tie pokyčiai prašalaičiui tesukelia šypseną. Dar tas nuolatinis niurzgėjimas – trūksta pinigų, mažai publikos, nepakankamas dėmesys.
O juk tai, pasak poeto Vlado Braziūno, seniausias ir didžiausias meno festivalis Lietuvoje!
Tik kodėl niekas neaikčioja nuo šių žodžių, o tiktai atlaidžiai šypsosi? Tokia pat aplinkinių šypsena palydi ir penkiasdešimtmetį vyrą, rėžiantį sparną apie aštuoniolikmetę.
Išdykauja nevykusiai
Kartais „Poezijos pavasaris“ paišdykauja. Štai prieš kelerius metus jo rengėjai sumanė laureato pavardę slėpti iki paskutinės minutės.
Tokiu tik šypseną keliančiu piruetu festivalis paprasčiausiai pakenkė sau. Norėjo intrigos ir dėmesio, o pelnė kritikos ir pašaipų.
Šiemet pirmą kartą po daugelio metų neįvyko turbūt labiausiai pašėlęs festivalio renginys – Naktiniai skaitymai Rašytojų klube sostinėje.
Tiesa, kažkokia anomali šių skaitymų atmaina vyko Vilniaus universiteto botanikos sode.
Tačiau jie labiau priminė mandagius „Poezijos pavasario“ svečių skaitymus Europos parke ir dar du trečdalius panašių festivalio renginių nei tą grafomanų ir girtuoklių dūzgesį, kuris kasmet gyvybingu aviliu paversdavo Rašytojų klubą.
Ko jau ko, bet dalyvių ir klausytojų šiame renginyje tikrai netrūkdavo. Skirtingai nei daugelyje kitų festivalio vakaronių, kuriose labai dažnu atveju vieni poetai ištaško savo eilėraščius kitiems poetams.
Ir patys renginiai, kurių šiemet buvo per šimtą, išsitaško į visas puses, taip ir nepasiekę tikslo, kurio jie paprasčiausiai neturi.
Koks šventės tikslas?
Sovietiniais laikais „Poezijos pavasaris“ gal ir ne visai sąmoningai, bet siekė suburti „ezopų“ chorą, kuris, klaidžiodamas po Lietuvą, skelbė laisvės potekstes didėjančiam sekėjų būriui.
Tuo tarpu bene vienintelis dabartinio „Poezijos pavasario“ tikslas – kad šis festivalis sklandžiai įvyktų, nes jis vyko pernai, užpernai ir prieš 30 metų.
Tą tikslą puikiausiai iliustruoja „Poezijos pavasario“ almanachas. Jis per didžiausius vargus ir kančias pasirodo kiekvienais metais.
Pliusiukas uždėtas. Nors niekas jo nenori sudarinėti. Nors poetai vengia savižudžiui sudarytojui pateikti geriausius savo eilėraščius, nes autoriams nemokami honorarai.
Nors niekas – nei sudarytojas, nei poetai, nei leidėjai, nei festivalio rengėjai – net neįsivaizduoja šio almanacho skaitytojų profilio.
Reikia sudominti publiką
„Festivalis „Poezijos pavasaris“ turi ieškoti ir susirasti savo skaitytojus. Juk į jauno bardo Domanto Razausko, dainuojančio pagal puikią savo poeziją, koncertus susirenka pilnos salės klausytojų.
O į žilstelėjusio „Poezijos pavasario“ renginius beveik niekas nenori užsukti.
Nors juose tikrai yra kūrybos, tinkančios ir patinkančios šiuolaikiniams skaitytojams.
Galbūt vertėtų šį festivalį paversti visų menininkų švente, per kurią įvairių sričių kūrėjai bendradarbiaudami galėtų sudominti ir publiką.
Juk nebūtina laikytis įsitvėrus kažkokių neaiškių tradicijų lyg arklo“, – svarstė šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas Rimvydas Stankevičius.
Sakoma, kad vidurio amžiaus krizė praeina. Ar iš jos išbris „Poezijos pavasaris“, priklausys tik nuo šio festivalio rengėjų ir galbūt pačių poetų.
„Poezijos pavasario“ laureatai
* „Poezijos pavasario“ laurus ir Maironio prizą pelnė Rimvydas Stankevičius už eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą“.
* Dionizo Poškos premiją už poezijos knygą, kurioje atsispindi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis, pelnė Vladas Braziūnas.
* Laimono Noreikos prizą – vardinę juostą – pelnė aktorius Gediminas Storpirštis.
* Vilniaus miesto mero premija už poeziją apie Vilnių įteikta Justinui Marcinkevičiui.
* Salomėjos Nėries premija apdovanota poetė Erika Drungytė už knygą „Rūkas ir vėjas“.
* Už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą apdovanota Ramutė Skučaitė, išvertusi Marinos Cvetajevos knygą „Į niekur laiškai“.
* Galerijos „Arka“ prizu už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas įvertintas Aksinijos Michailovos darbas – Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vertimas į bulgarų kalbą.
* Už monografinę studiją „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ dienraščio „Lietuvos rytas“ prizu apdovanotas literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
* Festivalio rengėjų prizą už poeziją mažiesiems skaitytojams pelnė Zita Gaižauskaitė.
* Zigmo Gėlės premija įvertinta poeto Gvido Latako eilėraščių knyga „Kol išsiris varniukai“.
* Už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache savaitraščio „Nemunas“ prizas atiteko Indrei Meškėnaitei.
* Edmondo Kelmicko antikvariato prizu apdovanota poetė Aušra Kaziliūnaitė.
* Poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaro „Sueiliuotas pavasaris“ prizu apdovanotas poetas Vytautas Stankus.
* Moksleivių poezijos skaitymuose „Augame kartu su eilėraščiu“ geriausia buvo pripažinta Vilniaus Šv.Kristoforo vidurinės mokyklos moksleivė Ieva Gudmonaitė.
* Dienraščio „Kauno diena“ prizas įteiktas poetui Kęstučiui Navakui už rinktinę „Stalo sidabras“.