Šįvakar Venecijoje įvyks oficialus Lietuvos paviljono atidarymas, kuriame ketina dalyvauti ir premjeras Andrius Kubilius.
40 metų sukaktį gegužės pabaigoje atšventęs Ž.Kempinas 26 metrų ilgio instaliaciją „Tūba“ įrengė XVI a. pastate Venecijos kanalo krantinėje.
Anot Lietuvos paviljono komisarės Lauros Rutkutės, architekto Jacopo Sansovino suprojektuotas renesansinis pastatas, esantis šiaurės vakarinėje Venecijos dalyje(Cannaregio), po daugelio metų pirmą kartą tampa menui skirta erdve.
Nors dėl pastato nuomos paviljono komisarė su italais po ilgų ir sunkių derybų susitarė jau pernai, į Veneciją atvykusiam Ž.Kempinui dar teko padirbėti ir valytoju – išnešti nemažai statybinių šiukšlių.
Vis dėlto instaliacija buvo parengta likus beveik savaitei iki atidarymo. Ją tuoj pat užplūdo ne tik turistai, bet ir architektūros bei meno žinovai.
Apšvietimas – natūralus
Didžiosios gailestingumo draugijos pastatas (Scuola Grande della Misericordia)- vienas įspūdingiausių Venecijoje, pristatomas beveik visuose leidiniuose turistams.
„Didžiųjų draugijų nariais galėjo būti tik profesiją turintys vyrai, narystė jose buvo prestižo reikalas, – sakė parodos Venecijoje kuratorė Laima Kreivytė. – Pagrindinė šių draugijų veikla – labdara, todėl jos dažniausiai buvo kuriamos prie bažnyčių, tačiau ši – išimtis“.
Visos draugijos buvo uždarytos Napoleono įsakymu. Gana ilgai šiame pastate buvo sporto salė. Ateityje planuojama jį panaudoti dailei ir muzikai.
Išskirtinis pastato bruožas – didžiulė salė, kurioje ir įrengta Ž.Kempino instaliacija. XVI a. ji buvo antroji pagal dydį visoje Venecijoje. Didesnę buvo galima rasti tik Dožų rūmuose.
700 kv. metrų dydžio ir 13 metrų aukščio salėje – puikus natūralus apšvietimas.
Pasak Ž.Kempino, nerestauruotos patalpos puikiai kontrastuoja su minimalistine instaliacijos precizika.
„Svarbu, kad pastatas, kuriame įrengta instaliacija, stovi krantinėje, prie pat vandens, – pažymėjo L.Kreivytė. – Ž.Kempino instaliacijai būdingas juostos virpėjimas labai dera su kanalo vandens raibuliavimu“.
Rusų povandeniniai laivai
Nors Lietuvos paviljonas kiek nutolęs nuo pagrindinių Venecijos bienalės parodų miesto parke ir arsenale, jį pasiekti nesunku. Tame pačiame miesto rajone įsikūrę Islandijos ir Singapūro paviljonai. Netoli ir Latvijos ekspozicija.
Latvijos ekspozicija pavadinta „Trapi gamta“. Tai dvi atskiros dailininkų Evelinos Deicmanės ir Mikso Mitrevico instaliacijos, pasakojančios asmeniškas istorijas, kurias vienija saulė, šiluma ir emocijos.
Estai savo paviljoną pristatys šeštadienį vakare netoli Šv.Morkaus aikštės ir Akademijos tilto esančių Malipiero rūmų pirmajame aukšte.
Jų paviljono vieta nesikeičia nuo 2003 metų.
Čia galima pamatyti Kristinos Norman instaliaciją „Po karo“, kurioje tyrinėjama plačiai nuskambėjusi istorija apie pokario metais pastatyto Bronzinio kario monumento pergabenimą iš miesto centro į kapines.
Estų paviljonu aktyviai domisi rusų meno kritikai. O šiuolaikinį rusų meną bus galima pamatyti ne tik oficialiame Rusijos paviljone, kuriame sutilpo net septyni dailininkai.
Pavyzdžiui, Didžiajame kanale išnirs rusų povandeninis laivas. Tai – dailininko Aleksandro Ponomariovo projektas „SubTiziano“.
Ironija ir provokacija
Vienu svarbiausių bienalės traukos taškų taps JAV paviljonas, kuriame pristatoma šiuolaikinio meno klasiko Bruce'o Naumano kūrybos retrospektyva. Jo darbų temos – kalba, komunikacija, tarpusavio supratimas ir nesusikalbėjimas.
O Didžiosios Britanijos paviljonui specialų projektą sukūrė W.Turnerio premijos laureatas Steve'as McQueenas.
Dabar jis – ir pripažintas kino kūrėjas. Pernai Kanuose jo ilgo metražo filmas „Badas“ pelnė kritikų prizą.
Į šį paviljoną žiūrovai bus leidžiami kas 40 minučių, todėl visai tikėtina, kad būtent čia šiemet drieksis didžiausios meno mėgėjų eilės.
Viena rimtesnių provokacijų – danų ir norvegų menininkų poros Michaelio Elmgreeno ir Ingaro Dragseto sumanymas Danijos ir Šiaurės šalių paviljonuose įrengti 2 meno kolekcininkų namus – vieną estetiškai prabangų, o kitą – kraupoką.
Projekte dalyvauja per 20 įvairių šalių dailininkų. Tarp jų – Maurizio Cattelanas, Jonathanas Monkas.
Ant Danijos paviljono kabo užrašas „Parduodama“. M.Elmgreeno teigimu, senuosiuose nacionaliniuose paviljonuose glima įsirengti puikų snobišką butą, bet jie visiškai netinka šiuolaikiniam menui eksponuoti.
Varžosi lyg olimpinėse žaidynėse
* Venecijos bienalė – seniausias ir garbingiausias vaizduojamojo meno renginys pasaulyje. Pirmą kartą ji įvyko 1895 m.
* Bienalėje kiekviena šalis pristato geriausius savo menininkus ir lyg olimpinėse žaidynėse varžosi dėl geriausio paviljono apdovanojimo – Auksinio liūto. Seniausi bienalės paviljonai – JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Rusijos ir kai kurių kitų šalių – įsikūrę Venecijos miesto parke (Giardini), kurio plotas – 50 tūkst kv. metrų. Kiti paviljonai išsibarstę visame mieste.
* Šiemet bienalėje dalyvauja rekordinis šalių skaičius – įrengti net 77 nacionaliniai paviljonai. Pirmąkart ekspozicijas pristato Andora, Gabonas, Juodkalnija, Pakistanas, Monako Kunigaikštystė, Jungtiniai Arabų Emyratai, Pietų Afrikos Respublika. Dar 44 projektai įtraukti į papildomą bienalės programą.
* Venecijos bienalėje Lietuva dalyvauja nuo 1999 m. Pirmasis didelį kuratorių ir kritikų susidomėjimą sukėlęs Lietuvos atstovas buvo D.Narkevičius (2001 m.). Specialiai pažymėti buvo pastarieji du lietuvių pasirodymai Venecijoje, kai šaliai 2005 m. atstovavo J.Mekas ir 2007 m. – N. ir G.Urbonai.