Birželio 2-ąją Sankt Peterburgo Marijos teatro ir jo vadovo Valerijaus Gergijevo gastrolėmis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) prasidės Vilniaus operos festivalis.
Jo biudžetas – 2 mln. 750 tūkst. litų. Tai brangiausias programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginys. Ar festivalis vertas tokių pinigų? Apie tai – pokalbis su jo rengėju LNOBT vadovu Gintautu Kėvišu.
- Didžiąją festivalio biudžeto dalį suris rusų trupės gastroliniai spektakliai. Kodėl už juos verta mokėti milijonus?
- Marijos teatro operos trupė – viena geriausių pasaulyje. Richardo Wagnerio „Parsifalis“ – šio kompozitoriaus kūrybos viršūnė. V.Gergijevas yra aistringas R.Wagnerio mėgėjas.
Išgirsti šio dirigento ir jo trupės interpretuojamą „Parsifalį“ – išties retas įvykis.
Šis peterburgiečių spektaklis yra susižėręs daugybę apdovanojimų. Jį režisavo britas Tony Palmeris, sukūręs apie Parsifalio legendą filmą su Violeta Urmana ir Placido Domingo.
Kitas Marijos teatro gastrolių spektaklis – Rodiono Ščedrino opera „Užkerėtas klajūnas“ – yra vienas sėkmingiausių naujų trupės darbų.
- Daugiau kaip pusę festivalio spektaklių operos mėgėjai jau matę. Kokios publikos tikitės?
- Nei naujosios „Traviatos“ versijos, nei šiuolaikinės Peterio Eštvoso operos pagal Gabrielį Garcia Marquezą „Meilė ir kiti demonai“ tikrai nepamatė visi, kuriems tai būtų įdomu.
Šie saviti spektakliai buvo rodomi nedaug, kaip ir Roberto Wilsono inscenizuota Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“.
Beje, aš pats nepraleidžiu beveik nė vieno „Pasijos“ spektaklio. Tai vienas gražiausių mano matytų scenos kūrinių – geriausia, ką yra sukūręs R.Wilsonas.
Festivalyje lietuviškai operai solidžiai atstovaus vilniečių jau primirštas Kauno muzikinio teatro darbas – Giedriaus Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“. Šis pavykęs spektaklis turėtų gerai atrodyti senosios operos scenoje.
Rusų dramos teatre pristatysime ir vieną įdomiausių VEKS muzikinių projektų – dvi Claudio Monteverdi madrigalines operas, šiemet režisieriui Gintarui Varnui pelniusias Auksinį scenos kryžių.
Margiausia publika susirinks į Amilcare Ponchielli operos „Lietuviai“ premjerą Trakuose.
- Lėšas „Lietuviams“ gavote likus mėnesiui iki premjeros. Ar spėsite jai pasirengti?
- Teko veikti labai greitai ir ryžtingai. Tarkime, operos scenovaizdis kuriamas pasitelkus eskizus, o ne maketą. Režisierius Jonas Jurašas su padėjėjais dirba taip intensyviai, kaip turbūt dar niekada nedirbo.
Šį sykį jį ir scenografą Mindaugą Navaką šiek tiek pančios natūralios dekoracijos – Trakų pilies kuorai, jos kiemas: eksperimentų erdvė yra siauresnė negu teatre.
- Rygos operos teatras jau daugiau kaip dešimtmetį rengia festivalius. Kodėl jūs tam ryžotės tik dabar?
- Mintis apie operos festivalį mane persekioja dar nuo Vilniaus festivalio atsiradimo. Bet mano vizija turi mažai bendra su rygiečių praktika – sakyčiau, kaimynai tik tęsia savo įprastą operos sezoną už teatro ribų.
Man festivalis – tai įdomių idėjų fejerverkas. Smūgis, supurtantis publiką, išjudinantis rutiną. Nenorėčiau nė vienu festivaliu ar spektakliu rodyti publikai to, ko ji laukia ir ką žino.
Festivalis – vieta, kur reikia rodyti tai, ką verta sužinoti. Netikėtus operos veidus skirtingose miesto erdvėse.
Šiemet dėl pinigų stokos mums pavyks įgyvendinti tik dalį puoselėtų idėjų.
- Užtat surengsite festivalį per mėnesį, užuot triūsę visus metus.
- Darbai, aišku, truko gerokai ilgiau negu mėnesį. Tačiau taip ir liko mįslė, kam reikėjo juos stabdyti, vilkinti festivalio finansavimą. Kad visus apimtų panika? Apskritai neaišku, kodėl VEKS programa sukėlė tiek daug atakų prieš kultūrą.
Juk Europos kultūros sostinės statusas gyvavo ir gyvuos.
Visiems jį turėjusiems miestams šis titulas tapo postūmiu kurti ir skleisti geras naujoves. O Lietuvoje kažkam buvo gyvybiškai svarbu įtikinti pasaulį, kad tai – ne mūsų jėgoms.
Man juokingi atrodo priekaištai, kad projektuose dalyvauja mažai vietos menininkų. Kas važiuos, tarkime, į Lenkiją klausytis lenkų? Visi lekia į Taliną, Prahą, Varšuvą įkandin pasaulinių žvaigždžių.
Reikia ir lietuviams tiesti kelius, kurie priviliotų žmonių į Vilnių, keltų susidomėjimą Lietuva. To neišmatuosi milijonais. Kol nematysime savęs Europos kultūros kontekste, tol liksime niekam neįdomūs.
Teatro istorija
* Vilniaus operos festivalį pradėsiantis Marijos teatras savo istoriją rašo nuo 1783 m., kai Jekaterina II išleido įsaką įsteigti Peterburge rusų operos ir baleto trupę. Seniausiame Rusijos muzikiniame teatre dainavo F.Šaliapinas, I.Jeršovas, M. ir N.Figneriai, S.Preobraženskaja, K.Petrauskas.
* 1988 m. teatro vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo V.Gergijevas. Jo dėka teatras iškopė į aukščiausią pasaulio teatrų lygą. Trupė rengia savo sezonus Niujorke, Londone ir Paryžiuje.