Teatre vaidinamus personažus D.Meškauskas vertina santūriai – kaip įtikinamą iliuziją, kuriai sukurti reikia labai daug pastangų. Darbas aktoriui yra tarsi savianalizė, o kiekvienas spektaklio seansas – adrenalino dozė, gaunama iš žiūrovų.
Su D.Meškausku kalbamės apie profesinius atradimus ir netektis, įkvėpimo šaltinius bei „amžinąsias“ lyčių skirtybes.
- Prisiminkime jūsų karjeros pradžią. Kodėl tapote aktoriumi, o ne gaisrininku arba tapytoju?
- Teatru „užsikrėčiau“ dar mokykloje. Mokiausi sostinės 23-oje vidurinėje mokykloje, kur veikė puikus Živilės Bandorienės dramos būrelis. Tiesa, prie mano aktorinio pašaukimo galėjo prisidėti ir dainavimas Operos ir baleto teatro vaikų chore.
- Apie teatrą, kaip kultūrinį reiškinį, yra išsakyta daug metaforų, apibrėžimų, nuomonių. Kas jums asmeniškai yra teatras?
- Tai savianalizės, saviauklos vieta. Toks teatras būna repeticijų laikotarpiu. Vėliau, kai spektaklis ima gyventi, teatras pradeda teikti adrenalino. Išėjimas į sceną, bendravimas su publika – visa tai jaudina. Apskritai teatrą galima tapatinti su bendravimu.
- Ar turite autoritetų teatro pasaulyje?
- Žinoma, jų yra. Yra daug aktorių, kuriuos stebėdamas pamatau tai, ko pats negalėčiau įgyvendinti. Tai daro įspūdį. Deja, yra viena aplinkybė, kuri trukdo teatre patirti „katarsį“. Kai esi profesionalas, į sceną žvelgi tarsi iš vidaus, regi, kaip viskas surėdyta. Kuomet dar tik mokaisi būti aktoriumi, į viską žvelgi plačiomis žiūrovo akimis, bet vėliau, kai scenoje dirbi pats, prarandi gebėjimą nuoširdžiai nustebti.
- Po studijų pradėjote dirbti Marijampolėje, vėliau – Klaipėdoje. Kaip vertinate šį etapą?
- Na, Klaipėdos dramos teatre dirbu iki šiol. O ankstyvasis etapas buvo labai svarbus dėl profesinės patirties atsiradimo. Jaunam aktoriui karjeros pradžioje pravartu gauti daug vaidmenų. Šiuo požiūriu ten man pasisekė.
- Ką laikas, jumyse kaip aktoriuje, keičia?
- Vis sunkiau ir sunkiau nustebinti save. Kai taip atsitinka, tampu išties laimingas.
Pradėjęs vaidinti sostinėje, sulaukėte pripažinimo visoje šalyje. Startavote televizijoje, jus kviečia įvairiems vaidmenims teatruose. Kaip manote, tai netikėta sėkmė ar ilgo ir tikslingo darbo vaisius?
Tikriausiai kryptingo darbo. Tačiau manau, kad atsitiktinumas ne mažiau svarbus. Reikia būti nuolat pasiruošusiam ir sugebėti pasinaudoti kiekviena atsitiktine galimybe. Norint to pasiekti, reikia ilgai ir kruopščiai dirbti.
- Suvaidinote daugybę vaidmenų – Jasoną spektaklyje „Jasonas“, Benediktą spektaklyje „Daug triukšmo dėl nieko“, Vaitą spektaklyje „Frankas Krukas“, J. Deksnį juostoje „Vienui vieni“. Ar galite atskleisti, kaip „perleisti“ per save tiek skirtingų charakterių personažų ir nekuoktelėti?
- Aš netampu tais personažais. Aš tiesiog kuriu iliuziją. Kitaip tariant, savotiškai „apgaudinėju“ žiūrovą. Tiesa, tai daryti įtikinamai kainuoja daug jėgų. Kurdamas vieną ar kitą vaidmenį, stengiuosi pasitelkti savo ir žiūrovo vaizduotę.
- Šiandien jus atpažįsta visa Lietuva. Ar jaučiate šlovės naštą kasdieniame gyvenime?
- Nejaučiu tos naštos. Lietuviai apskritai yra neįkyrūs žmonės, be to, abejoju, ar dažnas mane atpažįsta. Vis dėlto teatro aktorius, kokiu aš save laikau, nėra toks atpažįstamas, palyginti su tuo, kuris daugiau dirba televizijoje.
- Didelei daliai teatro gerbėjų jūs įsiminėte kaip šmaikštusis „urvinis žmogus“. Ar galite plačiau papasakoti apie šį personažą? Kuo jis jums artimas?
- Spektaklis artimas tuo, jog kartu su „urviniu“ atradau anksčiau nepažintą estrados žanrą. Pati pjesė bei „urvinio“ personažas susijęs su maloniais profesiniais atradimais. Jų buvo nemažai.
- Nors sakoma, jog vilniečių publika labiau išlepus nei mažesnių miestų, nuotaikingas komedijas ji vis vien mėgsta – tai rodo „Urvinio žmogaus“ populiarumas. Kaip manote, kuo žiūrovus žavi šis spektaklis?
- Urviniame žmonės atpažįsta save. Aš pats – ne išimtis. Tai gyvenimiškas, artimas personažas, išsiskiriantis taikliu humoru. Žiūrovams šios savybės imponuoja.
- „Urviniame žmoguje“ narpliojami „amžinieji“ vyro ir moters būdo skirtumai. Kokios lyčių skirtybės aktualiausios arba įdomiausios jums?
- Manau, priešybių vienybė. Paradoksalu, kad nepaisant skirtumų ir konfliktų, vyras ir moteris negali vienas be kito. Myli vienas kitą. To labai visiems ir linkiu.
***
Aktoriaus D. Meškausko vaidinamą „urvinį“ žiūrovai gali pamatyti jau birželio 10 d., trečiadienį, 20 val., Vilniaus klube „New York“.