Jeigu gamtos grožio metraštininkai turi išskirtinį skonį ir pasitelkia jį garbingai idėjai, Žemės paviršiaus reljefų kronikos pakyla į meno lygmenį. Dėl šios priežasties „Namai“ atsiduria socialinių kūrinių, agituojančių už ekologiją, gretose.
Klausti, kokia tokių projektų vertė, tiesiog nepadoru. Ypač kai Y.Arthus-Bertrand'as pateikia šiurpinamą gamtos pokyčių per 50 metų statistiką. Skaičiai, sujungiantys Žemės turtų vartotojų apetitą ir ekologinius godumo padarinius, byloja patys.
Bet gausi ir bauginama statistika – tik šio filmo teksto dalis, kuri sumaniai pateikiama žiūrovui antrąją filmo valandą, kai lieka mažai tikimybės, kad iš salės išslinks žiūrovas, kuriam didaktika gali pasirodyti nuobodi.
Spalvos gniaužia kvapą
„Namai“ panašūs į iš ekrano srūvančių gražių vaizdų albumą. Įdomu stebėti, kaip iš didelio aukščio filmuoti Žemės peizažai virsta ne realistinių vaizdų lavina, o tarsi tapytojo abstrakcionisto ar sentimentaloko formalisto kūrybos paveldo išklotine.
Formos ir spalvos gniaužia kvapą. Pirmą filmo pusę vaizdai nukonkuruoja tekstą, pasakojantį apie Žemės sudedamųjų dalių pusiausvyros svarbą.
Kai filmo pabaigoje skaitai titrus, kuriuose vardijami projektą palaikiusių garsiausių pasaulio mados namų pavadinimai, beveik nekyla abejonių, kad tiesiai šviesiai suprasta frazė „grožis išgelbės pasaulį“ savaip suvienijo „Namų“ autorius bei grožio pardavėjus.
Katastrofa – jauki
Pamažu gamtos grožį ima gaubti katastrofos nuojauta. Autorius po truputį augina baimės ir pavojaus jausmą.
Tekstui jautresnis žiūrovas, žiūrėk, po šio filmo ne tik žuvies nebevalgys, bet ir šviesos vakare neįsijungs. Nes juosta ne šiaip gąsdina, o pateikia įtikinamų argumentų, kodėl reikia taupyti elektrą, vandenį ir rūpintis žuvimis.
Kadras po kadro, žodis po žodžio Y.Arthus-Bertrand'as įkala į galvą, kad Žemės rutulį sugebėjome sumaitoti vos per 50 metų.
Kita vertus, autoriaus grožio pojūtis yra toks stiprus, kad žiūrovas nepasijunta nepatogiai.
Logika tarsi sakytų, kad turėtum nejaukiai jaustis žiūrėdamas filmą, įtikinėjantį, kad laiko svarstymams jau neturime. Liko tik 10 metų susitvarkyti savo namus.
Nors sužinai, kad per 40 metų 40 procentų ledynų ištirpo, o apibrėžimas „amžinasis įšalas“ nebeteko prasmės, bet žiūrėti „Namus“ vis tiek malonu.
Nes netgi vaizdai, kurie liudija reiškinius, kenkiančius ekologinei pusiausvyrai ir sukeliančius šiltnamio efektą, stulbina nežemiška harmonija.
Industriniai vaizdai iš paukščio skrydžio – milžiniškos automobiliais užgrūstos aikštelės, Las Vegasas naktį, kelių raizgalynės – turi tikrai ne mažiau stiprios vaizdo magijos nei Amazonės džiunglės.
Žmogus – gyvūnų rūšis
Įdomu ir tai, kad pagal vaizdinę filmo koncepciją žmogus yra geniali gyvūnų rūšis, kurios vienintelis tikslas – prasimaitinti. Ginčytis sunku.
Autoriai nesukonkretina nė vieno personažo. Nė vieno žmogaus veido neištraukia iš minios, filmuojamos Tolimųjų Rytų ar JAV miestų džiunglėse.
Todėl pati pažeidžiamiausia filmo dalis – socialinės ir turtinės nelygybės akcentavimas. Mat Y.Arthus-Bertrand'o objektas yra nykstantis Žemės grožis, žaibiškai senkantys ištekliai ir ekologinės pusiausvyros sutrikimas, o ne žmogaus civilizacijos ir kultūros vingiai.
Žinoma, autorius formaliai susieja ekologinę katastrofą su didžiosios Žemės dalies gyventojų skurdu. Bet tos sąsajos apsiriboja vienintele mintimi – sunkiame, gręžiame, aliname Žemės rutulį, bet vis tiek skurstame.
***
Rasa Paukštytė yra „Lietuvos ryto“ kino apžvalgininkė