Sankt Peterburgo Marijos teatro kolektyvas ir solistai, diriguojami trupės vadovo charizmatiškojo maestro Valerijaus Gergijevo, pakvietė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) publiką į įtaigią kelionę po mitinį Gralio kraštą.
Tai buvo pirmoji lietuvių pažintis su Richardo Wagnerio gulbės giesme – dramamisterija „Parsifalis“ pagal XIII amžiaus minezingerio Wolframo von Eschenbacho epą.
Kelionė per mitų šalį
2004 metais maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojami Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras su solistais koncerte atliko šios operos fragmentus.
Vakar penkias valandas jau LNOBT salėje neslūgo „Parsifalio“ įtampa, nors puošnaus spektaklio kūrėjai apsiribojo beveik tuščia scenos erdve.
Iškilminga, operos stereotipams nepaklūstanti „Parsifalio“ muzika įtraukė į mistika ir šventumu alsuojantį pasaulį.
Teatro šviesuliai
Lietuvių publika išvydo 1997 metais Sankt Peterburge britų kino, teatro ir operos režisieriaus Tony Palmerio pastatytą „Parsifalį“.
Tai spektaklis, kuris yra įvertintas prestižiniu Rusijos teatro apdovanojimu Auksine kauke, apkeliavęs daugybę šalių.
Daugybės BAFTA ir „Emmy“ apdovanojimų, aukso medalių Niujorko kino festivalyje, dviejų „Prix Italia“ prizų laureatas T.Palmeris sukūrė ir muzikinį televizijos filmą apie Parsifalio legendą.
Jame pagrindinius vaidmenis atlieka Violeta Urmana ir Placido Domingo.
Rusų spektakliui režisierius pasitelkė Sankt Peterburgo Marijos teatro žvaigždes.
Vakar Gralio pasiuntinę paslaptingąją Kundri dainavo patyrusi R.Wagnerio operų atlikėja, Rusijos valstybinės premijos ir teatro apdovanojimų laureatė Larisa Gogolevskaja, Gralio gelbėtojo Parsifalio personažą sukūrė tenoras Olegas Balašovas.
Riterio Gurnemanco partiją meistriškai dainavo Genadijus Bezubenkovas, Amfortą – Aleksejus Markovas.
Trupė – gastrolių žmonės
Artistams beveik neliko laiko prisitaikyti prie nepažįstamos LNOBT scenos, nes tiek dirigentas V.Gergijevas, tiek didžioji trupės dalis užvakar visą naktį praleido traukinyje, dardančiame į Vilnių.
Todėl repeticija įvyko beveik prieš pat spektaklį.
„Mes pripratę prie sunkumų – esame gastrolių žmonės, – juokavo trupės primadona L.Gogolevskaja. – Svarbiausia prieš spektaklį – gerai išsimiegoti. O dainuoti, kai diriguoja V.Gergijevas, yra nuostabu.
Esu laiminga, kad galiu tai daryti nuolatos“.
Tęsia didžią tradiciją
Šiandien Marijos teatras pratęs Vilniaus operos festivalį vienu naujausių savo spektaklių – Rodiono Ščedrino opera pagal rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaką „Užkerėtas klajūnas“.
Šią operą R.Ščedrinas sukūrė Niujorko filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovo Lorino Maazelio užsakymu. Jos koncertinės versijos premjera įvyko Niujorke 2002-aisiais, o inscenizacija Marijos teatre sukurta pernai. Spektaklį režisavo Aleksejus Stepaniukas.
„Puiku, kad didi rusų muzikinė tradicija nenutrūksta ir kad R.Ščedrinas ją tęsia“, – džiaugėsi V.Gergijevas.
Prieš mėnesį Vilniaus festivalyje su Londono simfoniniu orkestru jis pristatė pasaulinę R.Ščedrino simfoninės freskos „Lietuviška sakmė“ premjerą.
* * *
„Užkerėtas klajūnas“ – apie rusų sielą
* „Užkerėtas klajūnas“ sukurtas pagal N.Leskovo apysaką. Šios operos fabula – vienuolio Ivano Fliagino išpažintis. Jis pasakoja apie savo gyvenimą: netyčia užmuštą vienuolį, totorių nelaisvėje praleistus metus, tarnybą kunigaikščiui, įjunkimą į alkoholį ir aistrą gražuolei čigonei Grušenkai.
* Kunigaikštis taip pat susižavi Gruša, išperka ją iš taboro, o kai ši jam atsibosta, įkalina pelkynuose. Pabėgusi iš nelaisvės mergina susiranda Ivaną ir prašo ją nužudyti. Ivanas nustumia ją nuo skardžio į upę. Vėliau jį persekioja nužudytųjų vienuolio ir Grušos balsai.
* Anot kritikų, „Užkerėtame klajūne“ keliami klausimai apie rusų sielą, Rusijos likimą, apie tai, kodėl ši šalis nenori būti laiminga, ir pateikiami negailestingi atsakymai.
* „Jei norime suprasti, kodėl mūsų šalis niekaip nenori pakilti ir pati sau kliudo, reikia skaityti ne F.Dostojevskį, ne A.Čechovą, ne I.Turgenevą, o N.Leskovą“, – įsitikinęs šios operos autorius R.Ščedrinas.