Pateikiame forumo dalyvio sociologo ir kultūros kritiko Artūro Tereškino esė apie miesto erdves ir miesto meną.
***
Miesto erdvė visada buvo problemiška. Taip, kaip problemiškas gali būti susidūrimas su tuo, kas gali ne tik žavėti, bet ir erzinti. Ne tik traukti, bet ir atstumti. Supurtyti. Taip, tai miestas su savo architektūra, menu, miestiečių žvilgsniais. Miestas – kaip susikertančių vaizduočių erdvė. Paminklas – kaip netikėtos atminties forma. Visa tai ir dar daugiau.
Vieša miesto erdve galime laikyti bet kokią vietą, kuri nėra visiškai privati. Galima klausti: kas tada yra viešasis menas? Ar kūrinys, paimtas iš privačios galerijos ar studijos ir įstatytas į viešąją erdvę ar į viešą pastatą, jau yra viešas? Koks turėtų būti viešojo meno turinys? Galbūt viešasis menas yra tam tikra socialinio darbo rūšis, prisidedanti prie bendruomenės gerovės? Klausimų daug.
Kai kurie tyrinėtojai siūlo kalbėti ne apie viešą ar privatų, bet apie urbanistinį meną. Tada viešumo ir privatumo problematika lyg ir išnyksta. Bet kas turi daryti sprendimus dėl urbanistinio meno? Mes, publika, viešumos dalyviai, ar tie, kurie tą meną kuria arba jį administruoja? Koks urbanistinis menas mums reikalingas?
Įsivaizduokite: apsipirkimų centro apatinių drabužių virtinoje – aptukę, pilvoti, nukarę moterų torsai, aprengti ištaigingais apatiniais. Tai prieš daugelį metų Patricijos Prociv meninė instaliacija „Kūnas, kaip tekstas“, išstatyta viename iš nedidelių Australijos miestelių. Šis kūrinys sukėlė skandalą: parduotuvės lankytojos pareikalavo pašalinti skulptūras. Protestuojančios moterys nenorėjo šio meno nemeniškoje vietoje. Kaip miestietės vartotojos, jos pasinaudojo savo teise išstumti jį iš savo erdvės. Kartu jos apgynė apsipirkimo centrą, kaip savo kultūrinę teritoriją, nekvestionuojamo vartojimo vietą.
Tad koks viešasis ar urbanistinis menas mums reikalingas? Ar mums reikia vis didesnio skaičiaus herojų, įkūnytų skulptūroje, reiškiančių ir išreiškiančių tautos bei visuomenės galią ir drąsą, laimėjimus ir skausmingus, tačiau herojiškus pralaimėjimus? Ar esame susitaikę su miesto vaizdiniu, kuriame patogų gyvenimą pagražina didingos istorijos nuolaužos?
Neabejotina, kad, pavyzdžiui, Vilniaus erdvės užpildytos praeities ir dabarties kultūrų fragmentų – romantiškų ir herojiškų praeities prisiminimų atšvaitų. Tačiau žiūrėdami į šiuos atšvaitus, ne vienas klausiame, ar jie artimi mums. O gal monumentai, įkūnijantys praeities ir dabarties įvykius ir herojus, vis labiau praranda reikšmę? Susimąstai, kieno socialines ir kultūrines reikmes atspindi Valdovų rūmai, Gedimino paminklas, sovietmečio laikus menantis „Geležinis kablys“ Kauno gatvėje ar itin daug diskusijų sukėlusi V.Urbonavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ Neries krantinėje.
Į ką tik pateiktus klausimus bei refleksijas galima būtų atsakyti ir taip: mūsų miestai – keisti dariniai. Kalbant apie miestus ir miesto kultūrą Lietuvoje, dažnai primirštama, kad miestas yra ne tik gyvenamoji erdvė. Jį apibrėžia skirtingos grupės, interesai, kovos, pagaliau skirtingos atmintys.
Kaip prancūzų urbanistikos analitikas Raymondas Ledrutas yra pastebėjęs, „miestas nėra objektas, kurį sukuria tam tikra grupė, kad jį parduotų ar net leistų kitiems juo naudotis. Miestas yra aplinka, formuojama sąveikaujant ir integruojantis skirtingoms praktikoms“. Miesto erdvės – konfliktų, nesusikalbėjimo, dominavimo vietos. Kiekviena miesto erdvė arba įgalina, arba ištrina. Primena arba užmiršta. Įtraukia arba išmeta.
Pasak amerikiečių urbanistinio meno tyrinėtojos Rosalyn Deutsche, reiktų atmesti urbanistinio meno, kaip dekoracijos, suvokimą, kadangi menininkai ne tik įdeda objektus į miesto erdvę, bet ir kuria pačias erdves. Urbanistinis menas turėtų, bent jau savo utopinėje idealioje formuluotėje, atsiliepti į miesto reikmes ir jo bauginančią realybę.
Sujungdamas realybę ir fantaziją, toks menas gali pasiūlyti aplinkos išlaisvinimo viziją. Ir kartu dalyvauti opozicinės viešosios erdvės kūryboje. Tokia viešoji erdvė leistų įvairių miestiškų patirčių raišką ir priešintųsi vienalytei vienakryptei miesto vizijai.
Galima teigti, kad galbūt tiek kontroversijų sukėlusi V.Urbonavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, sukurta projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ rėmuose, kaip ir dalyvauja keistos prieštaringos miesto erdvės kūrime.
Kontroversiškas urbanistinis menas nepasiduoda įtvirtintai miesto tvarkos vizijai, bet žvelgia į miestą kaip kultūros kritikas. Tai reiškia, kad priešindamas užmarščiai, sustingimui ir heroizmui, jis meta iššūkį miesto erdvių ir pačių meno objektų neutralumui.
Apibūdinamas konkrečią socialinę realybę, pridengtą ir primirštą dominuojančių miesto erdvių, toks menas gali nubrėžti pasipriešinimo toms erdvėms sąvokas ir išlaisvinti tai, ką prancūzų miesto teoretikas Henri Lefebvre'as yra pavadinęs skirtumų erdve. Sukrėsti tokio meno, o kartais pasijutę nepatogiai, mes suvokiame, kad miestai, kuriuose gyvename, – tai socialinių prieštaravimų, kultūrinių skirtumų, klajonių, kančios ir malonumo dokumentai.