Sankt Peterburgo Marijos teatro gastrolės Lietuvoje pateisino lūkesčius (nuotraukos)

Publika ilgai neišleido iš scenos Rodiono Ščedrino operos „Užkerėtas klajūnas“ artistų. Scenoje pasirodžius spektaklio dirigentui, Marijos teatro vadovui Valerijui Gergijevui bei operos autoriui R.Ščedrinui, siūbtelėjo nauja plojimų banga, klausytojai pakilo plodami iš savo vietų.

Sankt Peterburgo trupė parodė du spektaklius - „Parsifalį“ ir „Užkerėtą klajūną“, pradėjusius Pirmąjį Vilniaus operos festivalį (Tai - vienas didžiausių nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ renginių - red.) Abu spektakliai sulaukė publikos antplūdžio.

Ar vertėjo pakloti už šį meną daugiau kaip 2 mln. litų? Kam kviestis brangias kaimyninių šalių trupes, jei norint galima nuvažiuoti pasižiūrėti jų spektaklių patiems? Ką mano apie Marijos teatro meną operos žinovai?

Savo nuomone pasidalijo trys muzikinio teatro kritikės: Živilė Ramoškaitė, Beata Baublinskienė ir Audronė Žiūraitytė.

Ž.Ramoškaitė: „Marijos teatro gastrolės - puikus atsakas tiems, kurie su dinamito užtaisu laužiasi pro atviras teatro duris - rėkia apie operos krizę Lietuvoje.

Kokią gausią ir gerą mes turime operos publiką! Kaip dėmesingai žmonės išklausė penkias valandas trunkančio Richardo Wagnerio „Parsifalio“! Kita vertus, kaip galėjai jo neklausyti, kai muzika atliekama taip tobulai.

Manau, operos mėgėjams rusų spektakliai buvo gaivus įspūdžių gūsis. Be to, jie leido pamatyti platesniame kontekste ir savojo teatro kūrybą - pavyzdžiui, palyginti „Parsifalį“ ir Eimunto Nekrošiaus režisuotą Richardo Wagnerio „Valkiriją“, įvertinti lietuvių menininko savitumą“.

Įrašė istorinį faktą

„Man buvo įdomu pamatyti rusišku koloritu nuspalvintą Marijos teatro R.Wagnerį, - prisipažino Ž.Ramoškaitė. - Asociacijas su rusų tradicijomis „Parsifalyje“ kėlė gausiai išpuošta scena, spalviniai deriniai, artistų kostiumai. Tačiau visai galima ir tokia šios operos traktuotė.

Savaime vertingas jau vien faktas, kad Sankt Peterburgo trupė pirmą kartą Lietuvoje pristatė visą „Parsifalio“ misteriją. Taigi tai jau tapo mūsų operos istorijos faktu.

Pripažįstu, vieni solistai man patiko labiau, kiti mažiau, bet tai - antraeilis dalykas. Mes išgirdome aukščiausio lygio „Parsifalio“ interpretaciją. Turime tuo tik džiaugtis, o ne bambėti ir ieškoti priekabių“.

Vakar trupės parodytas šiuolaikiškas „Užkerėtas klajūnas“ buvo tarsi pirmosios operos antipodas. Šiam spektakliui netrūko nei judrumo, nei modernumo.

Taigi pamatėme platų Marijos teatro kūrybos diapazoną“, - apibendrino Ž.Ramoškaitė.

B.Baublinskienė: „Spektakliai šioms gastrolėms buvo parinkti tikrai drąsiai. „Parsifalis“ visada yra iššūkis publikai, o žiūrėti R.Ščedrino šiuolaikišką operos spektaklį kažin ar važiuotume į užsienį, nors toks pastatymas Lietuvoje mažai tikėtinas.

Tačiau repertuaro riziką atsvėrė daug intriguojančių dalykų: naujo festivalio trauka, viliojanti pažintis su garsia trupe ir iškiliu jos vadovu. Viskas buvo įdomu.

Aš neturiu priekaištų nei šiuolaikiškam „Užkerėtam klajūnui“, nei chrestomatiniam „Parsifalio“ pastatymui. Juk R.Wagneris niekada nevirs trileriu ar komedija, kad ir kaip būtų verčiamas aukštyn kojomis. Tai visada - epas, reikalaujantis iš klausytojų daug pastangų.

Svarbiausia, kad rusų spektaklyje niekas netrukdė klausytis R.Wagnerio muzikos, kuri buvo perteikta išties įspūdingai.

Po šių spektaklių daug kas įsitikino, kad Marijos teatro ir V.Gergijevo šlovė nėra išpūsta“.

A.Žiūraitytė: „Įgriso tos kalbos apie pinigus - man dzin šios problemos. Esu laiminga, kad pamačiau Sankt Peterburgo trupės spektaklius.

Ne visada turiu laiko nueiti ir į lietuviškus, o kažkur važiuoti būtų dar kebliau, be to, labai brangu ir sudėtinga. Turbūt niekada nesusirengčiau į užsienį pasiklausyti V.Gergijevo.

Džiaugiuosi, kad Marijos teatras parodė tokius skirtingus spektaklius, nors man juose ne viskas patiko.

Pavyzdžiui, nepatiko eklektiškas „Parsifalio“ scenovaizdis. Pasigedau kontrasto vaizduojant dieviškąjį ir pragariškąjį pasaulius. Labai nepatiko Kundri vaidmens atlikėja Larisa Gogolevskaja.

Tačiau bendra muzikinė operos traktuotė, V.Gergijevo ir orkestro darbas nepaprastai imponavo. Puikiai Amforto vaidmenį sukūrė Aleksejus Markovas, Gurnemanco - Genadijus Bezubenkovas.

Rusų trupei pavyko įveikti stereotipą, esą R.Wagneriui reikia stiprių, peršaukiančių orkestrą balsų: spektaklyje buvo sukurta vokalo ir orkestro pusiausvyra.

R.Ščedrino „Užkerėtas klajūnas“ mane dar kartą įtikino, kaip talentingai šis autorius sugeba eksploatuoti tautinius motyvus. Šios operos traukos centru tapo Kristinos Kapustinskajos-Grušos vokalas ir vaidyba, gražus scenovaizdis.

Marijos teatras pateisino mano lūkesčius“.