Kas yra menas?

Kaip teigia didieji žinovai, meno įvardyti negalima, jį galima tik jausti kaip šilumą. Pridedu ranką prie paveikslo - jokios šilumos, prikišu ausį - jokio garso, pauostau - tik lako kvapas. Padarau dvi išvadas: arba nesugebu jausti meno, arba jo čia iš viso nėra. Įdomu, kokiais organais meną jaučia menotyrininkai? Kad jaučia, abejonių nekyla - pilni laikraščiai straipsnių apie meną ir menininkus, štai, pavyzdžiui, skaitau: „Menininkė tarsi bando prasiskverbti į peizažo tankį, persikelti į pirminį kosminių dulkių ar atomų peizažą, kuris tvyrojo visatoje prieš sutankėjant materijai“.

Gražu, gilu ir, svarbiausia, nepaneigiama. Man svaigsta galva, kai aplinkui matau tiek meno kūrinių, kai vos ne kas antras sutiktasis gatvėje yra menininkas, jaučiuosi tarsi Olimpe atsidūręs, juk ne be reikalo Šiaurės Atėnais Lietuva vadinas. Deja, blaivus protas kužda, kad čia kažkas ne taip. Žodis „menas“ tėra paprasčiausias reklaminis triukas, naudojamas tam, kad brangiau parduotum prekę. Pasiūla didelė, todėl tenka suktis. Brangiausiai galima parduoti nekomercinį menę, kaip patys suprantate.

Aristotelis sakė, kad geriausia yra tada, kai gyvenimui vadovauja protas. Iš to pasakymo galima spėti, kad ir anais barzdotais laikais ne visi ir ne visada vadovaudavosi protu. Žmonės yra keistos hibridinės būtybės, tarsi kokie panai, kentaurai, minotaurai, sirenos, undinės, paprastai sakant, pusė žmogaus, o kita pusė kokio nors gyvulio, todėl ir sunku sukurti protingų žmonių visuomenę.

Kiekvienas laikmetis kuria savo vertybes, iškelia jas virš kitų ir jomis vadovaujasi. Tai lemia ekonomikos lygis - kuo brandesnė ekonomika, tuo geresnis gyvenimas, tuo visi laimingesni, o kad niekas tuo neabejotų, sukuriama „laiko dvasią“ atitinkanti ideologija, filosofija, kultūra. Kiekviena, net niekingiausia, epocha įsitikinusi, kad ji pranašesnė už buvusias prieš ją, tačiau tikras vaizdas atsiveria tik iš laiko atstumo, kai kauleliai jau būna sudūlėję. Ko buvome verti, galės pasakyti tik mūsų vaikai, o gal anūkai. Žinoma, istoriją jie perrašys savaip, tikriausiai irgi subjektyviai.

Norint sužinoti, ko vertas gyvenimas, reikia į jį žiūrėti istorijos kontekste, išmokti praeitį, dabartį ir ateitį matyti vienu metu. Panašiai kaip mokiniui, kuris ką nors piešdamas turi išmokti vienu metu stebėti ir lyginti tarpusavyje bent tris taškus, kol jis šito nesugebės, piešti neišmoks.

Bet šiuolaikiniam menininkui mokėti piešti jau nebereikia, lyginti šiuolaikinį meną su praeities menu kenksminga, o galvoti apie tai, ką paliksime ateities kartoms, yra visiška nesąmonė, nes gyventi reikia dabar. Orientuotis į kažkokią miglotą tolimą ateitį yra rizikinga arba paprasčiausiai kvaila. Nors amžinųjų vertybių nebeliko, bet yra vertybių neamžinų, reikia jas griebti ir jomis naudotis. Aukštosiose mokyklose jau dėstoma, kaip greičiau pasiekti norimo tikslo.

Per 20 nepriklausomybės metų Dailės akademijoje visą laiką vyko ir tebevyksta reformos, gal 3 kartus padidėjo akademijos studentų skaičius. Per tuos metus po truputį nunyko dailininko profesijos prestižas, dabar Dailės akademija ruošia menininkus (nežinau, kodėl žodis „dailė“ liko akademijos pavadinime, gal kažkas nori pergudrauti visuomenę). Iš esmės profesionalioji dailė Lietuvoje jau baigia savo dienas, netekome vieno iš svarbių tautos tapatumo ramsčių - vaizduojamosios dailės.

Nereikėtų stebėtis, kad tokie apgailėtini konkursų, skirtų svarbiems tautos istorijos įvykiams įamžinti, rezultatai. Valstybė peni armiją menininkų ir nesupranta, kodėl niekas neįstengia sukurti paminklo Lukiškių aikštėje, o reikalas paprastas - Dailės akademija nerengia dailininkų profesionalų, ji rengia menininkus. O menininkams tautiškumas rimuojasi su debiliškumu, todėl jie orientuojasi į Niujorko meno rinką. Gyvename laisvoje šalyje, galime daryti, ką norim.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, aplinkui tik ir girdime, kad reikia didinti vartojimą, esą, jei jį sumažinsime, žlugs ekonomika, o kartu ir visa Vakarų civilizacija. Kultūra yra ekonomikos atspindys, ji irgi orientuota į vartojimą. Šiuolaikinis meno kūrinys kuriamas ne ateičiai, jis kuriamas vienai dienai, vienai progai, po to sunaikinamas arba sunyksta savaime, kad būtų galima kurti kitą kūrinį.

Tokiu būdu menininkai visą laiką aprūpinami darbu. Valstybė skiria pinigų kultūrai, ideologai profesionalai paskirsto juos taip, kaip reikia, žiniasklaida paskelbia gerąją žinią apie „aukštus kultūros pasiekimus“ ir visai nesvarbu, kad tas menas jau kitą dieną išmetamas į šiukšlyną.

Svarbiausia, kad kultūrinė akcija įvyko, pinigai panaudoti, tauta gavo meno dozę. Tada kuriamas kitas meno projektas, ekspertų komisijos jį patvirtina, iš valstybės biudžeto išsireikalaujama pinigų ir t.t. Eiliniai žmonės net nesuvokia, kas čia vyksta, galvoja, jei taip yra, tai gal taip ir turi būti.

Kultūra, neturinti išliekamosios vertės, yra skirta nuoboduliui užmušti, panašiai kaip golfas, jodinėjimas, skraidymas oro balionais, madų demonstravimas ir t.t. Visuomenei, kurios svarbiausias tikslas yra geras gyvenimas, nereikia išliekamąją vertę turinčio meno. Dabar meną keičia reklama, ji naudinga dvejopai: ir linksmina, ir pataria, ką dar nusipirkti, kad būtum laimingas. Reklamą kuria patys talentingiausi menininkai, ir tai daro didžiulę įtaką šiuolaikiniam menui. Visas menas, kuris pretenduoja į šiuolaikiškumą, turi būti skirtas išimtinai tik estetiniams išgyvenimams. Šiuolaikinis menas negali turėti jokio tikslo, jeigu kūrinys skirtas kokiam nors tikslui, vadinasi, jis atlieka tam tikrą funkciją ir jo negalima vadinti menu. Jauni žmonės nori būti šiuolaikiški ir kuria tik avangardinį meną.

Visa oficialioji kultūra virto triukšmingomis šventėmis, festivaliais, hepeningais, akcijomis... Iš šalies viskas turi atrodyti įspūdingai, nes tikslas čia vienas - užmušti nuobodulį.

Tas mistiškas žodis menas veikia kaip burtažodis, juo galima pateisinti viską, jis atveria neregėtus minties horizontus ir net bankų sąskaitas, prieš jį nukeliamos skrybėlės. Bet koks kūrinys be žodžio menas yra bevertis, žodis menas - tarsi kokybės ženklas, kuriuo sovietmečiu buvo žymimos prekės. Nors tai yra paprasčiausias reklaminis triukas, tačiau jis veikia puikiai. Jeigu nuo šiuolaikinio meno kūrinių nuimsime etiketę menas, liks 90 proc. dramblio mėšlo.

Kadangi meną jaučia tik Dievo pateptieji, (taip skelbia menotyrininkai), tai kiti (nepatepti), kad neparodytų savo nevisavertiškumo, iš visų jėgų stengiasi atrodyti kultūringi, vaidina labai suprantantys ir vertinantys šiuolaikinį meną, o jeigu kas nors bando prasižioti ir pasakyti kokią abejonę, tokiam užkemšama burna „šventais“ žodžiais: Menas yra ekonomikos dalis, menas yra biznis.

Kas yra menas? Atsakyti nėra paprasta. Ko tik neprigalvojo meno kritikai, kad apibūdintų, kas yra menas, bet taip ir neatsakė į šį klausimą. Gal tokio atsakymo niekada nebus, kaip nebus atsakymo, kas yra Dievas. Visos epochos meną suvokė skirtingai, mūsų amžius nėra išimtis. Ateis kitos kartos, gal jos pasakys, kad menas yra visai ne tai, ką mes vadiname menu. Kyla klausimas, kodėl van Goghas, būdamas gyvas, negalėjo parduoti nė vieno savo paveikslo, nors labai norėjo? Juk tada irgi gyveno daug išsilavinusių, meną puikiai išmanančių žmonių. Paaiškinimas labai paprastas: tais laikais niekas dar neįsivaizdavo, kad ant sienos galima kabinti dailininko bepročio paveikslą.

Šarūnas Sauka sako: „Dailininkas neprivalo būti kvailys, bet jam suteikta teisė juo būti. Kartais labai malonu ir patogu ja naudotis“. Dailininkas dažnai tiesiog priverstas simuliuoti beprotybę, kad meno kritikai jį pastebėtų ir pavadintų šiuolaikiniu menininku.

XX a. meno kritikai perrašė meno istoriją ir taip sujaukė žmonių protus, kad turės praeiti nemažai laiko, kol viskas grįš į savo vietas. Neabejotina, kad XXI a. kritikai vėl perrašinės meno istoriją, tik nežinia, ar ten bus skirta vietos mums. Atsiverskite meno istoriją, parašytą XIX a. arba XX a. pradžioje, ir pamatysite visai kitokią meno panoramą. Įsigilinkite į ją, o tada atsigręžkite į mūsų amžiaus meną ir suprasite, į kokį liūną esame giliai, giliai įklimpę.

Perskaičiau Mikalojaus Vilučio knygą „Tortas“ ir pasijutau tarsi pabuvojęs polinkių į sadizmą turinčio vaiko kambaryje - visi žaislai išardyti, suplėšyti, išsukiotos rankos ir kojos, nuplėštos galvos, o paskui vėl bandyta viską surinkti, tik nelabai sėkmingai. Vilučio kai kurie teiginiai įdomūs, bet kai kurie kelia abejonių, pavyzdžiui, toks: „Menas - lyg koks unikalus mokėjimas jausti taip, kaip mažai kas gali. Tuo jausmu menininkas įkrauna savo kūrinį ir kūrinys tą jausmą skleidžia tiems, kuriems Dievas davė galią jausti“. Taip samprotaujant apie meną, prieinama prie ribos, kai meninė kūryba darosi panaši į vandens užkalbėjimą. Juk šventintas vanduo irgi gydo tą, kuris tuo tiki.

Mikalojus rašo, kad jis yra nelaimingas. Aš turiu dukrą, kuriai 14 metų, ji irgi nelaiminga. Kad surastų laimės receptą, nupirkau jai knygą „Joga“ - ten parašyta, kaip tobulinti kūną ir dvasią.

Mikalojui patarčiau negerti degtinės, nevalgyti mėsos ir mąstyti pozityviai, tada jis taps laimingas, o jo paveikslai bus harmoningi, tikri Dievo kūrinio kūriniai.

Sėdžiu dirbtuvėje, žiūriu į savo paveikslus ir peršasi mintis, kad dailininkas - tai profesija, o menininkas - diagnozė.