A.Ponchielli „Lietuviai“ – sudėtingo likimo opera. Sulaukusi sėkmės per premjerą Milano teatre „La Scala“ 1874 metais, vėliau ji nelengvai skynėsi kelius į pasaulio scenas, nepaisant puikios melodingos muzikos.
Mat „Lietuvių“ libretininkas, pasitelkęs operai istorinę Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“, savaip perkūrė ir sukomplikavo poemos siužetą.
Lietuviams ypač nepatiko tai, kad Vytautą Didįjį primenantis poemos personažas Vitoldas operoje paverstas lietuvių tautos išdaviku.
Tačiau būtent A.Ponchielli „Lietuvių“ premjera prie Trakų pilies kitą savaitę užbaigs pirmąjį Vilniaus operos festivalį.
Spektaklį specialiai šiai erdvei su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) kolektyvais bei solistais kuria teatro vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas ir JAV gyvenantis lietuvių režisierius J.Jurašas.
Šiuo metu veikalas repetuojamas Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Juose ir aplankėme 73 metų J.Jurašą, kuris sutiko pasidalyti statomos operos idėjomis.
- Sakoma, kad viena priežasčių, dėl kurių „Lietuviai“ neužkariavo pasaulio, – painus siužetas. Ar jums tai netrukdo dirbti?
- Paliksiu spręsti žiūrovams, kiek aiškiai mums pavyks perteikti stipriai apkarpytų, kartais tikrai miglose skendinčių „Lietuvių“ turinį.
Man pačiam jis suprantamas. Stengiuosi kuo suprantamiau tiek emociškai, tiek intelektualiai atskleisti jį publikai.
Mes remiamės Stasio Santvaro verstu libretu, kuriame originalas yra pakoreguotas. Tačiau dar taisome ir vertimą, nes jo kalba – archajiška.
Jeigu ne laiko stoka, būtume turėję naują, tikslesnę libreto versiją – ji jau buvo užsakyta geram vertėjui. Tačiau palaiminimo statyti „Lietuvius“ sulaukėme tik gegužės mėnesį.
O kai kurių operos vietų atsisakėme vien dėl to, kad choras galėtų suspėti atlikti lietuvių ir kryžiuočių kariuomenių vaidmenis – mat šiai operai reikia dvigubai didesnės choro sudėties, negu turi LNOBT.
Kita vertus, choristai kaitaliodami kailį ir perkeltine, ir tikrąja šio žodžio prasme (jiems siuvami į kitą pusę išverčiami kostiumai) išryškins pagrindinę spektaklio idėją.
Juk stovyklų, pažiūrų, vėliavų keitimas tapo mūsų kasdienybės dalimi.
Aš noriu, kad žmonės per savo šiandienę patirtį pažvelgtų į laikus, kai taikstymasis su priešu buvo neišvengiamas dėl tautos gerovės.
A.Mickevičiaus poemos herojus Konradas Valenrodas tapo bendriniu vardu, reiškiančiu patriotą, kuris dėl tautos laisvės griebiasi klastos – perbėga pas priešus kryžiuočius.
O šiandien valenrodizmas ar netapo mūsų tautos genetinio kodo dalimi, kuri kasdienybėje pasireiškia pačiomis banaliausiomis, iškreiptomis formomis?
Aš tikiuosi, kad bent dalis žiūrovų suvoks spektaklį ne kaip muziejinį italų romantinės operos eksponatą.
- Ar apskritai verta „Lietuviuose“ ieškoti istorinės autentikos?
- Tam tikra prasme ši opera – skaudžios mūsų tautos istorijos atspindys.
Tačiau jos pagrindas yra poeto kūrinys – meninė realybė, kurioje sunku apčiuopti ribą tarp tikrovės ir fantazijos, nors aliuzijų į tikrovę yra daug.
Man buvo nepriimtinas A.Mickevičiaus personažų vardų sulietuvinimas S.Santvaro vertime. Aš kategoriškai tam pasipriešinau – tai nusižengimas autoriui. Skatinau ir artistus gilintis į A.Mickevičiaus poemą.
Aš mėgstu supinti scenoje realybę ir vaizduotės, sapnų pasaulius. „Lietuviai“ tam taip pat suteikia impulsų.
Tarkime, Valteris (toks yra tikrasis Valenrodo vardas. – Red.) viename monologų klausia: „Tai tikrovė ar sapnas?“
Nenuspėjamas, kupinas atsitiktinumų yra pats teatro gyvenimas. Repetuodamas „Lietuvius“ aš, susipažinęs su gabiu aktoriumi mimu, netikėtai sukūriau Mirties angelo personažą. Taip atsirado Valterį lydintis mirties motyvas.
- Ar natūralios pilies dekoracijos nevaržo jūsų teatrinės vaizduotės?
- Operą Trakuose galima pastatyti labai tradiciškai. Tačiau „Lietuvių“ scenografijos autorius Mindaugas Navakas surado būdą įlieti į natūralų scenovaizdį iškalbingų elementų, kurie, tikiuosi, taps pilies dekoracijos dalimi ir kartu padės išryškinti prasminius spektaklio akcentus.
Mes jau dirbome su M.Navaku statydami Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“. Man nepaprastai imponuoja išraiškingas šio skulptoriaus minimalizmas, atsparumas kičui. Dėl to susitikome dar kartą.
Spektakliui pasitelksime visą Trakų pilies aplinką, jos menes ir angas – operos veiksmas išsidrieks 180 laipsnių kampu.
Žiūrovams teks įtempti regėjimą ir vaizduotę, kad suvoktų visus dramos vingius.
Laimė, kad repeticijoms gavome Sporto rūmus. Čia galima beveik identišku masteliu atkurti Trakų pilies erdvę. Mes išstudijavome kiekvieną pilies kertelę – repeticijų arenos sienos yra nukabinėtos pilies planais.
Taip ir gyvensime, kol kelsimės į Trakus. Ten numatytos tik kelios repeticijos.
- Ar jau esate dirbęs tokio dydžio scenoje?
- Man tai visiškai nauja patirtis – nesu režisavęs tokio užmojo reginio. Įsivaizduoju, kad „Lietuvių“ žiūrovai turėtų jaustis taip, lyg operos veiksmas juos suptų iš visų pusių.
Norėčiau, kad operos vaizdai nenustelbtų muzikos. „Lietuviuose“ yra tiek daug gražių arijų, duetų, tercetų – norisi gerte gerti tą balzamą. Tai viena operų, kurių nenusibosta klausytis.
Paprastai manoma, kad į renginius po atviru dangumi renkasi neteatrinė publika, kad jie sietini su pramoga. Tačiau aš tikiu, kad „Lietuviai“ ir savo turiniu, ir forma suteiks nemažai peno apmąstymams.
Įkvėpė prancūzų operos tradicijos
* A.Ponchielli (1834-1886) „Lietuvių“ libretą parašė G.Verdi „Aidos“ libretininkas A.Ghislanzoni. Šios operos, kaip ir jų herojės moterys, panašios. Aida ir Aldona patiria didžiulę meilę, bet negali išsivaduoti iš lemtingų aplinkybių. Tiek G.Verdi, tiek A.Ponchielli įkvėpė didžiosios prancūzų operos tradicijos, todėl „Aidoje“ ir „Lietuviuose“ gausu chorinių ir baleto epizodų.
* Po premjeros Milano teatre „La Scala“ 1874 m. „Lietuviai“ buvo pastatyti Kremonoje, Brešoje, Romoje, Turine, Buenos Airėse, Montevidėjuje ir Čikagoje. Vėliau ši opera buvo paredaguota ir 1884 m. pastatyta Sankt Peterburge „Aldonos“ pavadinimu.
* „Lietuvių“ premjera teatre „La Scala“ 1903 m. nesulaukė pasisekimo – po trijų spektaklių opera iš teatro repertuaro dingo. Ji buvo vėl atlikta tik 1979 m., kai šia partitūra susidomėjo RAI („Radiotelevisione Italiana“).
* Lietuvos operoje „Lietuvius“ ketinta statyti jau 1939 m., bet Antrasis pasaulinis karas sužlugdė šiuos planus. Lietuvių menininkai šį veikalą pirmą kartą pastatė 1981 m. Čikagoje. Tais pačiais metais opera pastatyta Toronte, 1983 m. – vėl Čikagoje, po metų – Kremonoje. 1991 m. pirmą kartą „Lietuvius“ drauge pastatė Čikagos lietuvių opera ir LNOBT.