Lietuvių nesustabdė net potvynis (nuotraukos)

Tokią malonią žinią pranešė Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristačiusios Vilniaus „Vartų“ galerijos savininkė Nida Rutkienė ir jos duktė, paviljono komisarė Laura Rutkutė.

Ž.Kempinas buvo specialusis mugės VOLTA svečias.

Po beveik dvejus metus trukusio darbo Venecijoje galerininkės turėtų gulėti kokiame nors šiltų kraštų paplūdimyje, tačiau „Vartuose“ per pačias Jonines jos atidarys naują projekto „ARTscape“ parodą.

L.Rutkutė, prisiminusi projekto Venecijoje pradžią, prisipažino jautusi didžiulę atsakomybę atstovaudama savo šaliai seniausioje pasaulyje meno bienalėje.

„Didžiausia šių metų ekspozicijos problema ta, kad Ž.Kempino darbui reikėjo labai didelės erdvės. Tokio didelio nacionalinio paviljono Lietuvai nebuvo prireikę per visą dalyvavimo Venecijos bienalėje istoriją“, – sakė N.Rutkienė. Tinkamos erdvės paieškos truko ilgokai.

Pirmoji surasta patalpa – pačiame centre, priešais Palazzo Grassi. Tačiau ji buvo per trumpa Ž.Kempino darbui, o ir ekspozicija čia būtų galėjusi veikti ne visą bienalės laiką.

Mat kūriniui būtų kenkęs vėjas ir nuolatinių Venecijos potvynių vanduo.

Venecijoje potvyniai – kasdienybė. N.Rutkienė kitą dieną po paviljono atidarymo suabejojo, ar tikrai tuo keliu ji prieš kelias valandas atėjo į Šv.Morkaus aikštę. Mat grįžtant jau teko bristi per vandenį.

„Po vakarienės išėjome iš restorano, o visur tyvuliuoja vanduo, – prisiminė kitą potvynį L.Rutkutė. – Atsiraitojau kelnes ir bridau.

Dvi dienas taip ir braidžiojau, nes vandens mieste buvo iki kelių. Net peršalau“.

Galiausiai surastą įspūdingą pastatą „Scuola Grande della Misericordia“ išsinuomoti nebuvo lengva. Po ilgų derybų, kurios L.Rutkutei kainavo ne tik daug nervų, bet ir nemažai pinigų (telefono pokalbiams, sutarties teksto vertėjui, teisininkams ir tarpininkams), nuomos kaina sumažėjo perpus – nuo 150 iki 84 tūkst. Lt.

Nemažai problemų buvo ir dėl jau paskirto finansavimo.

Projektui Kultūros ministerija skyrė 500 tūkst. litų, tačiau nors sprendimas dėl Lietuvos paviljono buvo priimtas praėjusių metų pradžioje, pinigai rengėjų sąskaitą pasiekė tiktai šių metų balandžio pabaigoje.

Įdomu, kad šių metų pradžioje po dviejų savaičių sąmatų derinimo Nacionalinio paviljono komisarė gavo elektroninį laišką iš Kultūros ministerijos.

Jame buvo pranešama, kad sąmata patvirtinta, bet projektas sustabdomas ir apie tolesnę jo eigą bus pranešta per savaitę. Todėl siūloma neprisiimti finansinių įsipareigojimų. Keistas pasiūlymas jau įpusėjus visiems parengiamiesiems darbams. „Mūsų asmeninės sąskaitos jau buvo visai ištuštintos, – prisiminė L.Rutkutė, – mano, mano vyro, „Vartų“ galerijos“.

Po kurio laiko pasklido neoficiali informacija, kad projektas bus tęsiamas, tačiau biudžetas sumažintas dvidešimčia procentų.

„Mums, pagal optimalius apskaičiavimus, parodyti Ž.Kempino darbą Venecijoje reikėjo 700 tūkst. litų, – nervingas dienas prisiminė N.Rutkienė. – O sumažinus mes būtume turėję 400 tūkst. litų.

Iš nevilties buvau sumaniusi net parduoti keletą darbų iš dar sovietmečiu sukauptos savo dailės kolekcijos ir paaukoti tas lėšas, kad tik projektas vyktų deramai. Visa laimė, kad Kultūros ministerijos žmonės puikiai supranta Lietuvos meno pristatymo bienalėje svarbą, todėl net sunkmečiu nesumažino finansavimo“.

Tiesa, lėšos parodos katalogui ir dalis lėšų reklamai net nebuvo įtrauktos į biudžetą. Tai finansavo privatūs rėmėjai, „Vartų“ galerijos bičiuliai.

Pasaulinė finansų krizė gerokai pakoregavo ir „Vartų“ galerijos planus. Nemažai verslo žmonių, kurie geresniais laikais būtų mielai parėmę šį ambicingą projektą, dėl sunkmečio nepanoro bendradarbiauti.

Viena ištikimiausių galerijos rėmėjų Eugenija Sutkienė, advokatų kontoros „Sutkienė ir partneriai“ vadovė, neatsisakė padėti. Ji projektą parėmė savo asmeniniais ir firmos pinigais.

Danutė Krištopaitytė-Mallart ne tik parėmė finansiškai, bet ir apgyvendino „Vartų“ galerininkes savo išsinuomotuose apartamentuose.

Ji viena atstojo viešųjų ryšių agentūrą. Lietuvos paviljone jos pakviesti apsilankė Italijos, Prancūzijos, Belgijos kolekcininkai ir muziejininkai.

Tarp parėmusių Lietuvos nacionalinį paviljoną buvo TEO generalinis direktorius Arūnas Šikšta. Akcinė bendrovė „Libra vitalis“ parūpino popieriaus, o spaustuvė „Logotipas“ išleido visus Lietuvos paviljono kvietimus ir plakatus.

„Norėjosi, kad į atidarymą atvažiuotų premjeras ir pats įsitikintų, jog Venecijos bienalė – ypač reikšmingas renginys, pristatantis mūsų kultūrą visam pasauliui.

Tikėjausi, kad atvyks nemažai verslininkų, kurie pamatys, kokia meno Meka virsta Venecija per bienalę ir kad vizualiaisiais menais domimasi nė kiek ne mažiau nei kokiu Kanų kino festivaliu“, – sakė N.Rutkienė.

Tačiau jų buvo nedaug. Atvažiavo tik kelionių agentūros „Avanturas“ savininkė Danguolė Butkienė ir jos vyras verslininkas Viktoras Butkus.

D.Butkienė agitavo, kad daugiau žmonių atvažiuotų pažiūrėti, kaip atrodo šiuolaikinis menas, kokios yra galimybės į jį investuoti.

Gal daugiau žmonių atvyks įsibėgėjus bienalei, nes ji vyks iki lapkričio 22 dienos.

Galerininkėms buvo ypač apmaudu, kad bienalės svečiams dalytame Venecijos plane įsivėlė klaida. Lietuvos paviljonas jame nurodytas visai kitoje vietoje – Gvideko saloje. Matyt, nemažai žiūrovų jo taip ir nerado.

L.Rutkutė sakė, kad ypač malonu buvo išgirsti iš atėjusių žmonių žodžius, kad jie užsuko čia, nes jau girdėjo, jog Lietuvos paviljoną verta aplankyti.

Ž.Kempinas džiaugėsi, kad Lietuvos paviljonas įsikūrė ne miesto parke Giardini. Mat dabar lankytojai ateina specialiai pamatyti jo darbo, o ne užsuka todėl, kad ėjo pakeliui.

Lietuvos paviljono atidaryme apsilankė Pompidou centro direktorius ir „Atelier Calder“ prezidentas. Atėjo ir tokių prestižinių institucijų kaip „Palais de Tokijo“ bei „Tate Modern“ direktoriai, Niujorko moderniojo meno muziejaus (MOMA), Guggenheimo muziejaus atstovai, grupė kuratorių iš Didžiosios Britanijos ir daugelis kitų meno pasaulyje svarbių asmenų.

* * *

* Lietuvos paviljoną su Ž.Kempino darbu „Tūba“ iki lapkričio 22 dienos veiksiančioje Venecijos bienalėje pristato Vilniaus galerija „Vartai“. Paviljono komisarė – šios galerijos kuratorė L.Rutkutė, paviljono kuratorė – menotyrininkė L.Kreivytė. Projektą finansuoja LR kultūros ministerija, jo globėjas – ministras pirmininkas A.Kubilius. Pagrindiniai rėmėjai – D.KrištopaitytėMallart ir A.Mallart'as.

* Ž.Kempino „Tūba“ įrengta 700 kv. m. ploto, 13 m. aukščio renesansinio pastato salėje. Šis XVI a. dviejų aukštų 2000 kv. m. ploto pastatas, esantis šiaurės vakarinėje Venecijos dalyje (Cannaregio), dar nė karto nebuvo panaudotas kaip bienalės paviljonas. Jis 40 metų buvo uždarytas, visi bandymai jį išsinuomoti baigdavosi nesėkme.

* Birželio 12 dieną prancūzų laikraštis „La Figaro“ Ž.Kempino kūrinį paminėjo tarp Venecijos bienalės laureatų darbų ir įdėjo didelę jo nuotrauką. „Art Review“ žurnale pasirodė straipsnis, skirtas lietuvių dailininko kūrybai.

* Birželio savaitgaliais gana nuošaliai įsikūrusį Lietuvos paviljoną Venecijoje kasdien aplankydavo apie 300 žmonių.