Režisierius lošė mirties kortomis (nuotraukos)

Šis spektaklis užbaigė Pirmąjį Vilniaus operos festivalį.

Riziką statyti operą „Lietuviai“ taip, kaip ji buvo šįkart statoma su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) kolektyvais ir solistais, spektaklio režisierius Jonas Jurašas palygino su lošimu mirties kortomis.

Suręsti monumentalų spektaklį per mėnesį, kai jo dalyviai užimti dar ir kitose festivalio operose, - beveik nerealu.

Tačiau tik gegužę „Lietuvių“ projektą palaimino Kultūros ministerija, valdanti nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ lėšas. O vakar pasibaigęs ir didžiulio publikos susidomėjimo sulaukęs Vilniaus operos festivalis buvo šios programos dalis.

Taigi operos statytojų laukė žaibiškas susidūrimas su tokia didele scena kaip Trakų pilies kiemas, galerijos, menės ir bokštai. Be to, atlikėjų operai turėta gerokai mažiau, negu numato jos libretas.

Tačiau keblumai kartais virsta privalumais. Tai iš dalies įrodė J.Jurašo suburta komanda: spektaklio muzikinis vadovas Robertas Šervenikas, scenografas Mindaugas Navakas, kostiumų kūrėja Aleksandra Jacovskytė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas, choreografė Jūratė Sodytė ir LNOBT choro vadovas Česlovas Radžiūnas.

Kūrėjai miglotam istoriniam „Lietuvių“ siužetui pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“ autentiškoje istorinėje aplinkoje įpūtė gaivios teatrinės dvasios.

Drąsių metaforų ir rizikingų sprendimų mėgėjas J.Jurašas (tuo jis įtikino Lietuvoje režisuodamas „Aidą“, „Lokį“, „Orfėją ir Euridikę“) ir šįkart liko ištikimas savo stiliui.

Naujasis spektaklis labai iškalbingai - ir taupiai, ir kartu monumentaliai - perteikė stipriai apkarpytą, painų „Lietuvių“ siužetą. Jį suvienijo M.Navako išradimas - aštuonių galingų sijų transformacijos, sukūrusios tarp Viduramžių pilies kuorų daugiaprasmę teatrinę erdvę.

Sijos, nugalėtų lietuvių tempiamos lyg karstai, simbolizavo pralaimėjimo ir vergijos naštą. Vėliau scenoje jos virto pjedestalu, kalėjimu, pasimatymų kambariu, meilės guoliu, mirtinais spąstais Valteriui (Vaidas Vyšniauskas).

Teatrinę aurą sutirštino ir J.Jurašo sukurtas Mirties šmėklos personažas (Simas Lindešis), iš pradžių šmėžavęs scenoje kaip gyva mįslė, bet vėliau įdomiai įsiliejęs į dramos veiksmą.

Klausytojų vaizduotei snausti nebuvo kada. Juolab kad veikėjai išnirdavo tai viename, tai kitame kiemo kampe, tai ant laiptų, tai balkone - nespėjai sukioti galvos, o veiksmas ant žemės sunkiai matėsi per žiūrovų galvas.

Kartais klaidindavo ir įgarsinimo efektai, siuntę balsus lyg iš kitos pusės, negu atžengdavo jų šaltinis.

Tačiau pilį apgaubusios sutemos išnaikino erzinančius trukdžius: prožektoriai išplėšė iš tamsos veikėjų siluetus ir veidus, paleido kraujo upes ir įžiebė gaisrus. Pasijutome patekę į patį dramos centrą.

Ar žiūrovai suvokė šį spektaklį ne tik kaip muziejinį italų romantinės operos eksponatą (apie tai svajojo režisierius), lieka tik spėlioti.

Kažin ar kam nors rimtai rūpėjo gilintis į painią senovės lietuvių klastos ir išdavysčių anatomiją, vaizduojamą „Lietuviuose“, juolab ieškoti jos pėdsakų dabartyje.

Nors režisierius pametėjo užuominų, o ir choras, vaidinęs čia lietuvius, čia kryžiuočius, bei jį aprengusi dailininkė neįkyriai paryškino operą persmelkiančią ideologinio vingrumo temą.

Turistai apskritai greičiausiai menkai susigaudė, kas vyksta, nes neturėjo operos libreto vertimo, o kūrinys buvo atliekamas lietuviškai. Tik lietuvių ir kryžiuočių vėliavos rodė, kieno stovykla prieš akis.

Tačiau daliai publikos užteko dainingos, Giuseppe Verdi melodijas primenančios „Lietuvių“ muzikos.

R.Šerveniko diriguojami LNOBT kolektyvai gerai susidorojo su jiems tekusiu didžiuliu krūviu, orkestras išties jautriai akompanavo solistams.

Pagrindinio Aldonos vaidmens atlikėja Inesa Linaburgytė, atrodė, nėrė į pačią savo herojės meilės aistros ir tragizmo gelmę. O V.Vyšniausko Valteris šalia jos atrodė santūrus ir susikaustęs. Puikiuose meilės duetuose jis net nepažvelgdavo į savo partnerę.

Tačiau solistas nepaliko abejingų sėdęs ant žirgo ir prašuoliavęs juo pilies laiptais aukštyn ir žemyn. Sako, teko ilgai ieškoti šiam numeriui tinkamo ristūno.

„Lietuvių“ puošmena tapo Vytautas Juozapaitis, ir vokalu, ir vaidyba tarsi augte suaugęs su savo Arnoldu. Vos pasirodęs scenoje, solistas įtikino, kad esame teatre, o ne bruzdančiame kieme.

Stabiliai Albanį padainavo Liudas Norvaišas. O Vitoldo partiją spektaklio kūrėjai taip sutrumpino, kad jos atlikėjui Arūnui Malikėnui teliko nebyliai pastovėti keliose scenose.