Dviejų dailininkių, Kristinos Daukintytės – Aas (Norvegija) ir Rūtos Šipalytės (Lietuva) parodoje„Po paviršiumi“ – idėjų jungtys tarp savarankiškų tekstilės ir keramikos kūrinių, tarp dviejų pažįstamų kraštų - Lietuvos ir Norvegijos, kur abi autorės ir susitiko. K. Daukintytė – Aas jau kurį laiką gyvena Norvegijoje, jausdama stiprų ryšį su Lietuva, tuo tarpu R. Šipalytė, kaip kūrėja, ne vieną kartą dalyvavo Norvegijos kultūros renginiuose.
„Tema Po paviršiumi pasirinkta dėl to, kad viskas aplink mus yra reliatyvu. Tai ką matai tu, nebūtinai matau aš, ir atvirkščiai. Pasaulis, kuriame gyvename, išaustas iš daugybės kasdieninių mažesnių ir didesnių dalykų. Bet tai, kas vienam smulkmena, kitam - visas pasaulis,“- pasakoja autorės.
Dailininkes domina kūryboje skirtingai patiriamas daugiasluoksniškumas. Tekstilėje tekstūra - vienas sluoksnis, spalva – kitas. Keramikoje sluoksniavimas vyksta pagal savitą struktūrą: forma - vienas sluoksnis, kitas- jos dekoravimas, o spalva – jau trečias. Pagaliau pati idėja - tai dar vienas sluoksnis, įgavęs išraiškos formą, o gal apčiuopiamas tik kuriančio ir stebinčiojo mintyse. Kas atsitinka, kai visi šie sluoksniai suslegiami kartu? Kaip galima jais manipuliuoti?
Vienas iš dailininkės tekstilininkės Kristinos Daukintytės Aas atsakymų į šį klausimą - seni kultūriniai simboliai. „Pavyzdžiui, voras Indijoje simbolizuoja chaosą, Mają, bet kartu tai likimo audėjas, tuo tarpu krikščioniškoje kultūroje tai nerimo, baimės simbolis,“- aiškina tekstilės kūrėja, simbolių išraiškoje pasirinkdama balansą vietoje kraštutinumų. Dailininkė savo darbais siekia paskatinti žiūrovą išsivaduoti iš stereotipų, pagalvoti: “o ką aš iš tikrųjų matau?“. Tikėdama pusiausvyra tarp to, kas harmoninga, gražu ir to, kas ne taip patrauklu, autorė provokuoja mažyčiam nerimui: “ar, geriau įsižiūrėjus, iš tiesų viskas taip paprasta?“
Savitą sluoksniškumo interpretaciją pateikia dailininkė keramikė Rūta Šipalytė, abstrakčiais keramikos darbais kalbėdama apie žmogaus vidinį pasaulį, jo klodus, sielos paslaptis, įsisąmonintus ir neįsisąmonintus dalykus. Autorės sukurti dvisieniai objektai neįsikomponuoja erdvėse, jų nepapildo, o greičiau sukuria erdves savyje. Neretai objekto sienelėms pasitelkiamas ažūras – toks raštas sprendžia erdvės – išorinės ir vidinės- klausimus.
Pro ažūro skylutes, tarsi pro rakto skylutes norisi pažiūrėti, o kas gi slepiasi viduje, kas gi slepiasi po paviršiumi? Pastarasis teminis leitmotyvas atsispindi Rūtos Šipalytės darbuose, pradėtuose Šiaurės Šalių meno centre Dalsåsen‘e, Norvegijoje, o pabaigtuose Lietuvoje. Kūriniams panaudotos Norvegijos kirtimuose rastos medžio „riekės“.
Jų dulkėtas, žemėtas, samanomis apaugęs paviršius buvo nuvalytas, nušlifuotas, kad atsiskleistų, kas slepiasi po paviršiumi - tobula gamtos kūryba, iš šerdies gimstantys medžio rievių raštai, medienos spalvų įvairovė. Rievių raštui atliepia ir įkomponuotų keraminių detalių formos, tarsi primindamos tūkstantmetę civilizacijos istoriją, neatsiejamą nuo gyvosios gamtos tiek praktiškąja, tiek estetine prasme.
Daugiau informacijos:
Rūta Ambrasūnienė: (8 5) 210.73.40; el.pašto adresas: ruta@unesco.lt
www.unesco.lt
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijos darbo laikas
I-IV 8-17 val
V 8-16 val