Prieš 40 metų pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje grupelė bendraminčių atgaivino šią vasaros saulėgrįžos šventę ir pradėjo naują jos šventimo tradiciją. Rasos šventė rekonstruota grindžiant etnografiniais šaltiniais ir folkloru, tikintis, kad ypatinga šventės vieta ir laikas – trumpiausia metų naktis, dainos ir paprastos apeigos – žolynų rinkimas, saulės palydėjimas ir sutikimas, nakties ugnių uždegimas, vainikų plukdymas, paparčio žiedo ieškojimas ir kt. – taps malonia mažai pažįstamus žmones vienijančia patirtimi.
Kaip ir daugelis Europos žemdirbiškų tautų, baltai vasaros saulėgrįžą šventė nuo neatmenamų laikų, ši šventė minima XIV–IXI a. istoriniuose šaltiniuose. Bet XX a. viduryje Joninės švęstos jau tik kaip vardadienis ar butaforinė sovietinio jaunimo diena. XX a. septintame dešimtmetyje rekonstruota šventė prigijo visų pirma tarp kraštotyrininkų, kultūros žmonių, inteligentų. Ji suvokta kaip istorinės atminties ir tautinės savimonės žadinimo bei stiprinimo būdas.
Nors sovietų valdžia netrukus šventę pavadino “nacionalistiniu sambūriu” ir ėmė drausti, ši tradicija nebenutrūko- saulėgrįžos laužai ir dainos su įvairių kartų folkloro sąjūdžio dalyviais pasklido po Lietuvą.
Foto parodoje pagal šventės eigą eksponuojami vaizdai atskleidžia jos apeigas, papročius ir nuotaiką.
Paroda veiks iki liepos 16 dienos.