Parodų ciklą „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos. Apžvalginė paroda 1960-2009“ galima įrašyti į Lietuvos rekordų knygą.
Vienas žmogus dar nebuvo surengęs parodos, kuriai savo erdves paskolintų net septyniolika dailės galerijų.
R.Jurėnaitė prisipažino, kad jai labiausiai norėjosi didžiulę tapybos apžvalgą surengti muziejuje. Tačiau galerijos irgi turi savo privalumų.
Po didelį muziejų ar parodų salę vaikščiodamas žmogus pavargsta. Jam prireikia pasėdėti, išgerti kavos. Pasivaikščiojimas Vilniaus Senamiesčiu nuo galerijos iki galerijos – puiki pertrauka. Be to, Vilnius – ta terpė, kurioje atsirado parodoje pristatomi kūriniai.
Kelionė baigiasi Žvėryne
Galerijoje „Akademija“ pristatoma Vilniaus dailės akademijos prorektoriaus Arvydo Šaltenio darbų paroda.
Dar praėjusiame amžiuje, kai dailininkas nebuvo įsisukęs į politinę ir visuomeninę veiklą, nutapyti darbai žavi ne tiktai autoriaus meistryste, bet ir jo blaiviai ironišku žvilgsniu į gerokai primirštas sovietinio gyvenimo realijas. Neatsitiktinai A.Šaltenio darbas su telefono būdelėmis atsidūrė ant parodos katalogo viršelio.
Abstrakcijų mėgėjai galerijoje „Meno niša“ suras Rūtos Katiliūtės, „Lietuvos aide“ – Eugenijaus Antano Cukermano ir Kazės Zimblytės, o Žvėryne esančioje Mažojoje galerijoje – Dalios Kasčiūnaitės paveikslų.
Žvėrynas – tolimiausias parodų ciklo taškas. Dauguma šiame projekte dalyvaujančių galerijų įsikūrusios Pilies ir Vokiečių gatvėse ar jų prieigose.
Jas padeda surasti specialūs „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ stendai.
Jei ne šie stendai, net daugelis nuolatinių dailės galerijų lankytojų greičiausiai pražiopsotų viename Pilies gatvės kiemų įsikūrusią galeriją „Actus Magnus“.
Pravėrus senas medines jos duris jaukioje salėje galima apžiūrėti įdomią vėlyvųjų Leono Katino (1907-1984 m.) darbų kolekciją.
Šiurpios pasakos iš rūsio
Dar vienas pažintinis nuotykis – kelionė į Pilies gatvėje esančio Marijos ir Jurgio Šlapelių namomuziejaus rūsį.
Laiptai žemyn – statūs, rūsys dvelkia drėgme, netikėtai suteikdamas naujų prasmių čia rodomiems Raimundo Sližio ir Henriko Natalevičiaus darbams.
Pasak R.Jurėnaitės, pastarasis dailininkas tapo „šviežios mėsos spalva“.
Jautresniam žmogui kyla nenumaldomas noras kuo greičiau išlipti į dienos šviesą, o turintys stipresnius nervus ar geresnį humoro jausmą dailininko sukurtomis istorijomis mėgaujasi gerokai ilgiau.
H.Natalevičius ir R.Sližys nepriklauso nei abstrakcijų kūrėjams, nei ekspresionistams. Tačiau R.Jurėnaitė įsitikinusi, kad jie – tapybinės diskusijos tarp skirtingų meno srovių dalyviai.
Dar dvi didesnes tokių diskutuoti linkusių nepritapėlių grupes galima rasti galerijoje „Kairė-dešinė“ ir Totorių gatvėje įsikūrusiose Jaunųjų menininkų senamiesčio dirbtuvėse.
Į Totorių gatvę teks keliauti šiurpokų Šarūno Saukos pasakojimų ir realistinių Žygimanto Augustino ir Pauliaus Juškos paveikslų gerbėjams.
Nenutrūko tik dvi tradicijos
Vienas svarbiausių viso šio ciklo akcentų – nemaža Jono Švažo (1925-1976 m.) paroda Pamėnkalnio galerijoje.
„Kai J.Švažas pradėjo savo drąsius eksperimentus, siekdamas sugrąžinti į Lietuvą modernią tapybą, jis savo darbus eksponavo dabartinės Pamėnkalnio galerijos erdvėje.
Šioje galerijoje sovietmečiu buvo rodomi darbai, prieštaraujantys oficialiajam menui. Joje brendo lietuviškasis modernizmas“, – sakė R.Jurėnaitė.
Vienintelė neprofesionali dailininkė, kurios naiviojo meno darbai rodomi šioje parodoje, – Petronėlė Gerlikienė (1905-1979 m.). Ji pradėjo tapyti 65-erių iš savo sodybos kaime persikėlusi į miestą pas sūnų dailininką.
Beraštė dailininkė puikiai jautė savo kūrinių vertę ir net su Antanu Gudaičiu nesutiko keistis darbais, o pasiūlė nusipirkti jam patikusį paveikslą.
Dar vienas malonus sugrįžimas į praeitį – Vinco Kisarausko (1934-1988 m.) darbai, Šv.Jono gatvės galerijoje rodomi kartu su jo žmonos Saulutės Stanislavos Kisarauskienės tapyba.
Tačiau ryškiausiai parodos tema – „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos“ – atskleidžiama „Arkos“ galerijoje, kurioje rodomi net 45 tapytojų darbai.
„Norėjosi parodyti tai, kas tipiška Vilniaus meniniam gyvenimui.
Ir ekspresionistinė, ir abstrakčioji dailė Vilniuje gyvuoja nuo XX a. pradžios. Tai – vienintelės tapybos tradicijos, kurios niekada nenutrūko“, – šios parodos sumanymą aiškino R.Jurėnaitė.
* * *
Paveikslai – iš privačių kolekcijų
* Projekto „Abstrakcija ir ekspresionizmas – dvi Vilniaus tapybos tradicijos. Apžvalginė paroda 1960-2009“ kuratorė R.Jurėnaitė paveikslus skolinosi ne iš muziejų, o tik iš privačių kolekcininkų, jau mirusių tapytojų šeimų ir pačių menininkų.
* Net 150 savo kolekcijos paveikslų parodai paskolino Viktoras ir Danguolė Butkai. Tarp kitų bendradarbiavusių kolekcininkų – Edmundas Armoška ir Rolandas Valiūnas.
* Kolekcininkai parėmė ir parodos katalogą, kuris sumanytas kaip gidas po vertingiausius Lietuvos tapybos klodus pradedantiems kolekcininkams ir visiems, norintiems investuoti į meną.
* Visas parodas 17-oje galerijų, kurių darbo dienos ir laikas skiriasi, patogiausia apžiūrėti nuo antradienio iki penktadienio 12-16 valandomis. Kiekvienoje galerijoje galima pasiimti tapybos projekto žemėlapį.