Neseniai viena pažįstama atsiuntė elektroninių vaizdų rinkinį. Tokie pastaruoju metu, tobulėjant technologijoms, yra labai populiarūs. Temiškai surinktos nuotraukos, prie kurių prirašyti tekstai, jų kaita neretai lydima atpalaiduojančios melodijos. Šį kartą vaizdų tematika buvo begalybė. Jie prasidėjo nuo Paukščių tako ir jame neva galimos pamatyti mūsų planetos Žemės.
Kiekvienas naujas kadras vis artino prie Žemės paviršiaus, kol užfiksavo žalią augalo lapą, padengtą rasos. Po to vaizdai skverbėsi toliau, per augalo arterijas iki mažiausių atomų ar net elektronų. Žinoma, sunku nuspėti, kokių išgyvenimų kitiems norėjo sukelti šio „klipo“ kūrėja(s). Veikiausiai norėjo sužadinti jausmą, kad mes esame begalybėje ir mums neprošal kartkartėmis prisiminti savo menkumą ir laikinumą.
Dalijimasis tokiomis emocijomis yra visiškai suprantamas ir net pedagogiškai naudingas. Tačiau net sąmoningai tai suvokiant stebina kas kita. Bespaudinėjant kompiuterio klavišus, visai nesinori nukeliauti į Paukščių taką ir jo atveriamas erdvių platybes. Taip pat nesinori nerti į materijos gilumas. Nuo darbų ar kasdienės nuobodybės pavargusiai sąmonei ir jausmams norisi sustoti tuo metu, kai žvilgsnis priartėja prie žalio lapo paviršiaus ir gali jį apžiūrėti iš natūralaus atstumo. Net apima siaubas pagalvojus, kas būtų, jei į pasaulį mes turėtume žvelgti iš kosmoso platybių.
Nejučiomis kyla nuoširdi užuojauta astronautams ir net kosmoso turistams, už abejotinos vertės išgyvenimus paklojantiems nemažas sumas. Panašiai nyku būtų gyventi pasaulyje, kuriame regėti vien atomų kombinacijos, kad ir kaip nuostabiai ir tobulai jos būtų sudėliotos. Daug įdomiau ir linksmiau yra spoksoti į lapą, kurį galima pamatyti kiekvieną dieną, bet kuris nesiliauja stebinęs, kaip pasakytų Gilbertas K. Chestertonas.
Augalo lapas yra banaliausia banalybė, neturinti nieko bendra su svaiginamais begalybės toliais ir svaiginamomis neva amžinybės nuojautomis. Lapas gali būti padengtas rasos, tačiau gali būti ir papuvęs. Priešingai nei visata ar atomai, kurie suka nepermaldaujamus ratus savo orbitose. Lapas gali kelti minčių apie pabaigą ir todėl – nuliūdinti. O štai visatos erdvės turėtų mūsų protą uždegti optimizmu apie nesibaigiantį ir net mus valdantį judėjimą.
Galiausiai lapą mes galime lengvai sunaikinti, sutrypti ar suplėšyti. To taip paprastai negalėtume padaryti su visata ar atomais. Žinoma, tai pajėgtume padaryti šiems tikslams pajungę visas jėgas ir pasitelkę subtilius maginius metodus, šiandien vadinamus „moksliniais“. Tačiau ar atominė elektrinė bei atominis povandeninis laivas kam nors šiandien dar kelia didelį kasdienį džiaugsmą?
Mes pajėgiame išgyventi, nes aplinka, su kuria susiduriame kasdien, priklauso nuo mūsų sprendimų ir noro griauti ar išsaugoti. Joje mes jaučiamės kaip „namuose“, Martino Heideggerio žodžiu tariant.
Artimų ir kasdienių daiktų poreikis gali pasirodyti banalus, tačiau su juo susiduriame nuolat. Antai esti prirašyta gausybė psichoanalitinių knygų. Jos tarsi skatina išeiti anapus to, kas įprasta, bei mėginti suprasti, kokia yra tikroji mus supančių žmonių „esmė“. Tačiau jei mėgintume į kasdien matomus žmones žvelgti peržengdami jų mimikas, žodžius ir gestus, mėgindami juos „iššifruoti“, tai patektume į nepakeliamą pasaulį.
Vos tik žvilgterėję „giliau“, aptiksime dalykus, galinčius sugriauti bet kokius žmogiškus santykius. Čia pamatysime žmogaus ydas ir klastas, jo numanomą ar esamą norą savo interesais pasinaudoti kitais. Nuo psichoanalizės nedaug yra nutolę ir gyvenimo būdo žurnalai, besistengiantys žiūrėti giliau nei įprastos paskalos ir retkarčiais net išklausti, ką vienas ar kitas žmogus iš tiesų jaučia.
Nors psichoanalizės ar šiaip žmogaus vidaus analizės kelias žadina smalsumą, jis nieko neatskleidžia, žmogų įrėmindamas į statistinį vienetą, panašų į atomą ar Paukščių tako žvaigždę. Banalūs žmonės, gyvenantys kasdienius gyvenimus, yra nepalyginti įdomesni už kurį nors išanalizuotą ir knygose aprašytą ar mūsų pačių aptiktą patologinį atvejį. Veikiausiai čia glūdi paslaptis, kodėl Lietuvoje turime vadinamų elitinių teatro režisierių, kurių spektakliais žavimasi, bet į pastatymus nenorima nueiti dar kartą. Pripažįstame, kad tai, kas vyksta scenoje, yra gilu ir simboliška, aktoriai puikiai sugeba atskleisti tai, su kuo kasdienybėje nesusidursi. Tačiau tuo ir pasitenkiname. Gerbiame režisierius ir tokią kultūrą, tačiau jos vengiame ir ją sunkiai ištveriame.
Lietuvoje kūrėjai verčiasi sunkiai, žmonės nenori remti vadinamojo aukštojo meno. Tačiau tai nereiškia, kad lietuviams svetima kultūra. Svetima vien toji, kuri skverbiasi į gilumas, anapus to, kas įprasta ir patrauklu. Pavyzdžiui, normaliam žiūrovui taip ir liks nesuprantamas Musorgskio „Boriso Godunovo“ pastatymas Vilniaus operoje. O už paprastą gražų banalaus siužeto operos ar operetės pastatymą lietuviai (ar kurie kiti) pasirengę mokėti ir sugrįžti dar kartą. Ar tai reiškia, kad žiūrovai primityvūs ir nepajėgia vertinti „tikrojo“ meno? Priešingai, žmonės yra pasiilgę akivaizdybės.
Dėl panašių priežasčių žmonėms yra sunkiai pakeliama gyventi totalitarinėse santvarkose ir daug priimtiniau – girgždančiose demokratijose. Demokratinė santvarka yra iš principo sunkiai nuspėjama, tačiau joje aiškiai atsispindi žmonių aplaidumas ar gera valia. Joje yra persipynę silpnumas ir stiprybė. Rinkimų rezultatai yra lemiami dalykų, kurie gali pasirodyti veikiau atsitiktiniai nei esminiai: kiek ateis balsuotojų, ar jie bus pakankamai racionalūs.
Taip pat demokratijoje slypi galimybės, kad grupė žmonių taps galia, nulemiančia valstybinius reikalus. Pavyzdžiui, saujelė mobilizuotų lenkų gali išrinkti savo atstovą į Europos Parlamentą, nepatingėję eiti balsuoti ypač blogomis oro sąlygomis, kai statistinis lietuvis nė nosies į lauką nekištų. Žiūrėdami iš paviršiaus matysime aistrą, žmonių užsispyrimą, ir tai mums bus aišku, suprantama, nekels pasipiktinimo, vien tik gėdą dėl mūsų pačių apsileidimo.
Tačiau pažvelgę giliau ar „anapus“, neilgai trukus aptiksime žmonių, jų grupių ar kitų šalių sąmokslus ir apgavystes, kurios reikalauja panašaus atoveiksmio. Toks žvilgsnis, jei jis kryptų vis giliau, pajėgtų įžvelgti ir dar baisesnių dalykų, kuriuos atsverti būtų galima vien karu ar atviru konfliktu. Kivirčas žmonėms yra normalus ir natūralus dalykas, tačiau jis tampa sunkiai sprendžiamas, jei į jį veda politinio ar asmeninio bendravimo gelmių įžvalgos.
Šiuolaikinis žinojimas apskritai remiasi nuostata, kad į dalykus būtina įsiskverbti kuo giliau. „Anapus“ akivaizdybės tikimasi aptikti jos pagrindą ar demaskuoti tai, kas galėtų apsimesti tiesa ar egzistencijai vertingu dalyku.
Galvojama, kad gyvenimas gali būti pateisinamas vien tokiu atveju, jei jis yra „prasmingas“, įsišaknijęs svarbesniuose dalykuose nei galima pamatyti kasdienoje. Pavyzdžiui, populiariai „žvaigždei“ nepakanka pasakyti, kad išleido naują muzikos albumą ar sutiko filmuotis naujame šokių ar dainų dešimtuke vien todėl, kad labai patinka publikos dėmesys ir būti atpažintai gatvėje. Ji mėgins pateikti savo veiksmų paaiškinimą, tarsi atskleidžiantį giluminius poelgių motyvus: poreikį kurti ar realizuoti save.
Žinoma, „žvaigždžių“ atveju tai dažniausiai tebūna poza ir apsimetinėjimas. Tačiau jų retorika atskleidžia išplitusį nepasitenkinimą paprastomis tiesomis. Panašiai tikima, kad destruktyvūs poelgiai ar savižudiška gyvensena (mirsena) gali būti pateisinama gelminių prasmių paieškomis ar jų neradimu. Tačiau drauge mes suvokiame, kad toks gilinimasis gali sužlugdyti gyvenimą ar jį paversti sunkiai pakeliamu.
Pastaruoju metu kuriama ypač daug filmų ir pasakojimų, kuriuose leidžiamasi į sunkius dabarties ir istorinių giluminių tiesų tyrimus. Ieškotojai net fiziškai leidžiasi į miestų požemius ar pastatų rūsius ir ten aptinka snaudžiančias ar suaktyvėjusias galias ir personažus, kurių išėjimas į paviršių neva atskleidžia tiesą, tačiau drauge sukelia žmonijos katastrofos grėsmę. Herojai yra smalsūs, o jų atrastos tiesos neabejotinai turėtų sugriauti esamą pasaulį, tapti tradicijų ir istorijos katastrofa. Toks, neabejotina, yra filmo „Angelai ir demonai“ motyvas.
Įprastų mitų herojai nusileisdavo į požemius, idant sutramdytų tenykštes destruktyvias jėgas, puikiai suprasdami, kad nėra svarbiausia atskleisti ir „į žemės paviršių“ ištraukti tiesą. Pagrindinis mitinių herojų uždavinys būdavo atskirti du pasaulius, taip apsaugant žmonių įprastus gyvenimus nuo sunaikinimo. Šiandienos herojams pasaulio žūtis nėra argumentas.
Daug stipresnis juos vedantis motyvas yra smalsumas ir noras paviešinti gilumines tiesas. Jų žygių pažiūrėti renkasi nemažai žmonių. Tačiau priešingai nei pasakojimai apie senųjų herojų nuotykius, šių veikla pasaulį apverčia aukštyn kojomis ir pasijaustume labai nejaukiai, jei patikėtume, kad toks pasakojimas yra bent kiek daugiau nei gryna fikcija.
Gausybė dabartinių kultūros reiškinių vienaip ar kitaip skelbia pasaulio pabaigą. Pavyzdžiui, parodose demonstruojami mirusių žmonių kūnai, o meno akcijų metu įvairiais būdais žalojamasi, net pasiekiant gyvybės ir mirties ribą. Tokią mirties kultūrą turėtume priimti ne tiesiog kaip ženklą, kad pasaulį neilgai trukus ištiks griūtis. Tai tėra kūrėjų nuojauta, kad epocha, sureikšminusi įprastų dalykų ar reiškinių giluminį pažinimą, išsisėmė, o jos idėjų ir impulsų tolesnis plėtojimas veda į destrukciją. Atomų ir dar smulkesnių detalių ar jų santykių aptikimas materijoje nesuteikia žmogui didesnio aiškumo, nors ir padėjo sukurti nemažai naudingų ir kasdienybėje patogių dalykų.
Nėra pernelyg pretenzinga kalbėti apie šiandien gyvenančio žmogaus ir visuomenės būklę kaip balansavimą tarp akivaizdžių tiesų, vertybių bei faktų ir poreikio jas įveikti, net jei tai būtų pražūtinga. Dabartinis žmogus yra užvaldytas begalinio smalsumo leistis į akivaizdybės gilumas, nes ji jam atrodo nepakankama ir neverta pasitikėjimo.
Paprastame pasaulyje jis stengiasi įžvelgti sudėtingų reiškinių ir tiesų apraiškas ir dega noru juos išnarplioti iki galo. Šį norą kursto mus supanti kultūra, prieš daugiau kaip šimtmetį prasidėjusi mokslo epocha ir specifinis suvokimas apie tai, kas yra tiesa. Raginimas leistis į šias paieškas, išeinant anapus įprastumo ir aiškumo, yra šiuolaikinė pagunda žmogui, kurią įveikti jis gali vėl prisiminęs paprastumo ir banalybės stebuklą.