Pasak festivalio kuratorės Vilijos Morkūnaitės, festivalio tikslas - krašto bendruomenei, svečiams iš Lietuvos ir pasaulio atskleisti kupiškėniškos tradicinės kultūros savastį, susipažinti su kitų tautų kultūra. Renginys atviras įvairių formų ir žanrų kultūriniams stiliams, savo esme artimiems etninei tradicijai.
Festivalio žiūrovų laukia dainomis, šokiais, parodomis, mugėmis turtinga programa. Viena iš legendų byloja, jog Kupiškio piliakalnį iš pypkės pelenų rūkydami supylė broliai Milžinai. Visi norintys šeštadienį galės pamatyti Milžinų pypkę ir paliudyti užfiksuotą didžiausios pypkės rekordą. Taip pat liepos 11 d. vyks medžio drožėjų pleneras, V-XII a., XIII a. baltų kovų pristatymas, dieną Kupiškio miesto aikštėje, o vakare prie Pyragių ežero pasirodys dešimtys folkloro kolektyvų.
Kiekvienam festivaliui – po skulptūrą
Renginio kuratorė V. Morkūnaitė pasakoja, kad tradicinės pasaulėžiūros įprasminimą moderniose formose geriausiai iliustruoja geras festivalio bičiulis skulptorius Henrikas Orakauskas, kiekvienam festivaliui sukuriantis po unikalią skulptūrą: 2001 m. „Besileidžiantis angelas“, 2003 m. „Rojaus paukštė“, 2005 m. „Baltų pasaulio medis“ ( skulptūra – fontanas), 2007 m. „Kupos ir Lėvens santaka“ – emocionalus dviejų pagrindinių Kupiškio krašto upių įprasminimas.
Pristatomi vestuvių papročiai
Kitas svarbus šių metų festivalio akcentas, anot V. Morkūnaitės, - įvairių tautų vestuvinių papročių pristatymas, mat Kupiškio kraštas nuo seno garsėja ypatingai gražiais ir išsamiai kraštotyrininkų užrašytais vestuviniais papročiais. Šią tradiciją nuo 1966 m. iki 1996 m. garsino legendinis spektaklis „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ ( režisierius Povilas Zulonas), o 2002m. tradiciją atgaivino ir pratęsė folkloro ansamblis „Kupkėmis“ pirma pastatęs sceninį spektaklį „Vesėlios anoj šaly“, o 2004 m. sukūręs ir video filmą.
Festivalyje dalyvauja spaudos fotografai
Jau tradicija tampa festivalio fotografijų paroda – penktadienį miesto bibliotekoje pristatomi spaudos fotografų – Ramūno Danisevičiaus, Valdo Kopūsto, Andriaus Petrulevičiaus bei svečio iš Izraelio Carmel Skutelsky darbai iš 2007 m. vykusio festivalio “Lingaudala”. Sekmadienį Kupiškio centrinės gatvės vitrinas papuoš Lietuvos fotografų ką tik “iškeptų” fotografijų, kuriose užfiksuotos savaitgalio šventės akimirkos, paroda.
Iš Kupiškio kilęs fotografas Valdas Kopūstas džiaugiasi, galėdamas sugrįžti į gimtąjį kraštą ir fotografijose užfiksuoti ne tik nuostabias miesto vietas, jo žmones, bet ir su kolegomis įsilieti į tarptautinio festivalio įdomias akimirkas.
Festivalis organizuojamas nuo 1999 m.
Tarptautinis festivalis “Lingaudala” organizuojamas Kupiškyje nelyginiais metais nuo 1999 m. Festivalis siekia kaskart akcentuoti vis kitą Kupiškio krašto kultūros paveldo sritį, reiškinį, objektus. Taip išsikristalizavo festivalių potemės, pvz.: 2003m. festivalis minėjo iškilaus kupiškėno architekto Lauryno Gucevičiaus 250-ąsias gimimo metines. Vienas svarbiausių akcentų – paminklinės lentos ( autorius Henrikas Orakauskas) atidengimas Palėvenės domininkonų vienuolyne, kur L. Gucevičius buvo pakrikštytas ir ėjo pirmuosius mokslus vienuolyno mokykloje.
2005 m. festivalio potemė – „Kultūrinis turizmas. Problemos ir galimybės“. Festivalio metu vyko tarptautinė konferencija, joje dalyvavo svečiai iš Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos, turizmo politikos strategai iš Lietuvos. Buvo pasidalinta gerąja patirtimi kultūrinio turizmo plėtros srityje, mąstyta apie bendrus kultūrinio turizmo projektus.
2007 m. „Lingaudala“ ragino visus akyliau pažvelgti į pagrindinę Kupiškio miesto gyvybinę arteriją-Kupos upę. Ne tik į upės ekologinę situaciją, bet ir į upės slėniuose išsidėsčiusius kultūrinio paveldo objektus, nepelnytai primirštus ir mažai integruotus į krašto kultūrinį gyvenimą ( tautotyrininko Jono Balio gimtinė, Kerelių piliakalnis, Mirabelio gynybiniai įtvirtinimai, akademikų A. Purėno. J. Mažylio, J. Matulio gimtinės ). Tarptautinio kultūrų festivalio „Lingaudala. Kupos kelias“ metu buvo sukurtas pažintinis video filmas apie minėtus objektus.
Per visus festivalio metus kupiškėnai matė latvių, lenkų, slovakų, baltarusių, ukrainiečių, rusų, moldavų, jugoslavų, turkų, suomių, indų, afrikiečių kultūrų pristatymus, gėrėjosi dzūkų, žemaičių, aukštaičių, Suvalkų, Mažosios Lietuvos atstovų programomis.