34 metų tapytoja A.Jonkutė iš Kauno išrinkta geriausia jaunąja lietuvių menininke meno galerijų mugėje „ARTVILNIUS '09“. Ji pelnė bendrovės „Kalnapilis“ įsteigtą 1000 eurų (3500 Lt) premiją.
A.Jonkutė mugėje dviračiu zujo nuo vienos iki kitos galerijos stendo. „Lietuvos ryto“ korespondentė įkalbino laureatę stabtelėti pokalbio.
- Ar nustebote sužinojusi, kad žiuri jus išrinko geriausia mugėje?
- Apsidžiaugiau. Juk aš iš pradžių net nenorėjau dalyvauti mugėje.
Dabar gyvenu tokį laikotarpį, kai turiu mažai laiko dirbti, nes auginu dvejų metų sūnų.
Todėl norėjosi labiau susikoncentruoti.
Darbų ciklą, kurio du kūriniai rodomi galerijos „Meno parkas“ stende, norėčiau parodyti personalinėje parodoje.
- Kas sieja šio jūsų ciklo darbus?
- Tapau tai, ko daugelis tapytojų vengia, – elektros šviesą. Nenatūralią. Lempas tuštumoje.
- Jūsų kūryboje dar nuo studijų metų vyrauja tuštuma, kažkokio stabtelėjimo, belaikiškumo, išnykimo temos. Iš kur jos atsirado?
- Gal iš gamtos? Dar – poezija, knygos. Kai mokiausi institute, buvo labai sunku išlaikyti savo poziciją, nes Lietuvos tapybos mokykla yra visiškai kitokia.
Buvo sunku išsilaikyti pačiai, nes niekas nevertė būti panašiai į ką nors. Jaučiau, kad lietuviška mokykla – ne man.
Tiesa, dar man didelę įtaką daro minimalistinė muzika.
- Net ir laiko tėkmė, regis, išguita iš jūsų kūrybos?
- Taip. Juk žmogui gyvenime būtina sustoti, nes kitaip įsiveli į buitį, kasdienybę. Sustoti gal ir nelengva, bet reikia.
- Paveiksluose – būtiniausi daiktai: lempa, pagalvė, sienos fragmentas. O gyvenime?
- Ir gyvenime su malonumu atsisakau visko, ko nereikia.
- Prieš keletą metų buvote nusiskutusi plikai. Ar to reikėjo tuomet kuriamiems performansams, ar tiesiog supaprastinote sau gyvenimą?
- Kartkartėmis nusiskutu. Tada užsiauginu kasas, vėliau jas nusikerpu.
Menas su tuo visiškai nesusijęs. Tiesiog taip paprasčiau.
Nereikia rūpintis, kaip sutvarkyti plaukus. Patogu – perbrauki, ir viskas.
- Gatvėje, matyt, teko išgirsti kandžių replikų?
- Neteko. Net Kaune.
- Galima suprasti, kad gyvenimas Kaune ir Vilniuje gerokai skiriasi?
- Žinoma. Į Vilnių atvažiuojame kaip į užsienį. (Juokiasi.)
- Esate sukūrusi nemažai performansų, akcijų, fotografijų, videodarbų. O pastaruoju metu vis dažniau galime grožėtis jūsų tapyba.
- Anksčiau labiau traukdavo kitos meno sritys, dabar – daugiau tapyba.
Tačiau vis tiek visur su fotoaparatu vaikštau. Užfiksuoju surastus motyvus, o gal tuos, kurie patys mane susiranda.
- Ar naudojate tuos nufotografuotus motyvus tapybos darbuose?
- Taip. Nekopijuoju fotografijų, tačiau turbūt galėčiau pasakyti, kad dažno paveikslo siužetą imu iš natūros.
- Auginant mažą vaiką sunku ilgam ištrūkti iš namų?
- Kiek ištrūkstu, tiek ir padarau. Anksčiau maniau, kad neįmanoma tapyti, kai nėra nuotaikos. Dabar dirbu, kai tik galiu.
Nuomojuosi dirbtuvę buvusiose kareivinėse. Ten šitokios storos sienos, kad iškart atsiriboju nuo viso pasaulio. Kai kada vos kelioms valandoms dviračiu ten nuvažiuoju.
- Ar greitai nutapote paveikslą?
- Dirbu lėtai. Du premijuotus darbus ir dar vieną to paties ciklo kūrinį tapiau dvejus metus. Toks tempas.
Pati idėja kilo gerokai anksčiau, bet visos mano idėjos turi ilgokai bręsti, kol imuosi teptuko. Užsirašau, nufotografuoju ar nusipaišau ir laukiu metus.
- Koks vaizdas ar idėja įkvėpė premijuotą ciklą?
- Jei nuodugniai atsektume idėjos atsiradimą, turėčiau prisiminti vieną nutikimą, kai dalyvavau vestuvėse Alytuje. Ten buvo labai daug žmonių. Panorau ramybės. Išėjau pasivaikščioti po seną gamyklą ir aptikau keistų erdvių, tuštumų.
Lempų šviesa. Tyku, ramu. Nė vieno žmogaus.
Man tiko ta būsena. Įeini į tokią keistą ertmę, kur veikia viskas – apšvietimas, garsas, vaizdas, net kvapas.
- Kiek kainuoja jūsų darbai mugėje?
- Aš jų kol kas nenoriu parduoti, laikau būsimai parodai. Galerija „Meno parkas“ net į mugę Italijoje buvo išvežusi mano darbą, kurio nenorėjau parduoti. Teko užklijuoti lipduką „Parduota“, nes žmonės vis teiraudavosi.
Tapau ne dėl pinigų. Esu pardavusi keletą darbų, bet tuo neužsiimu.
Turiu kur gyventi, ir užtenka. Gavau valstybinę stipendiją, nusipirkau drobės, dažų.
- Ar patiko mugėje?
- Buvau nusiteikusi pamatyti prastesnį vaizdą.
Smagiausias pats faktas, kad ji pagaliau įvyko. Buvo įdomu pamatyti Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbą.
Norėjau išvysti Šiaulių galerijos ekspoziciją. Patiko. Ne viską mačiau. Tikiuosi, sekmadienį daugiau pavaikščiosiu.
* * *
Nuo siuvinėjimo iki tapybos
A.Jonkutė tapo paveikslus, kuria videodarbus, rengia akcijas ir performansus, prisideda prie jaunų autorių meninių projektų ir kūrybinių tekstų tinklalapio „Surface.lt“. 2001-2003 m. ji buvo viena tarptautinio Elnių slėnio plenero Joniškio rajone rengėjų.
Dailininkė gimė 1974 m. Alytuje. Mokėsi vidurinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas matematikos mokymas, Alytaus muzikos mokykloje baigė fortepijono specialybę. 1993 m. Alytaus dailiųjų amatų mokykloje baigė siuvinėjimo specialybę. 1996 m. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje įgijo dailininkės modeliuotojos kvalifikaciją.
Metus pasimokiusi Kauno A.Martinaičio dailės mokyklos vakarinėje studijoje, 1997 m. įstojo į Kauno dailės instituto Dailės pagrindų katedros tapybos studiją. 2003 m. jai suteiktas menų magistro laipsnis.
A.Jonkutė 1999 ir 2000 m. Studentų meno dienose užėmė pirmąją vietą. 2003 m. ji pelnė Vilniaus dailės akademijos rektoriaus apdovanojimą (du mėnesiai Paryžiuje, Dailės akademijos rezidencijoje „Cite Internationale des Arts“). 2005 m. ji laimėjo aukso medalį Frankofonijos žaidynėse.