Mes visi dar prisimename Rugsėjo 11-ąją ir daugiausia pasaulio istorijoje globaliai kartojamus kraupius vaizdus: degančius ir griūvančius dangoraižius.
Šie du pavydžiai iliustruoja jau seniai išsakytą mintį, kad postmodernizmo skiriamasis bruožas yra skausmas, suteikiantis malonumą.
Trumpai nukrypstant į šalį, papasakosiu apie neseniai matytą filmą, kuriame psichopatas tiesiogiai internetu žudo žmones. Kuo daugiau žmonių prisijungia prie jo internetinio puslapio, kuriame rodoma egzekucija, tuo greičiau auka miršta.
Aukos mirdavo akimirksniu.
Mirtis pritraukia milijonus. Ir visai nesvarbu, kad eilinis pažiopsojimas sukels kažkieno kito mirtį. Anapus malonumo principo nieko nėra. Anapus malonumo principo – tikrovės dykuma.
Tik tai jau ne tikrovė – tai hypertikrovė, gyva savo nesibaigiančia transliacija. Maitinanti nuo regimybės priklausomus vartotojus.
Bet vien tik regimybės neužteko, kad pasaulis patenkintų savo iškrypusį malonumų troškimą. Vartotojai ėmė vartoti paliktą popkaraliaus produkciją ir viską, kas tik su juo susiję.
Nebuvo jokios tylos, pagerbiant velionį. Priešingai – kilo visuotinis M.Jacksono mirties spektaklis (dar pasklido žinia, kad jis pats norėjo didžiausių palydėtuvių anapilin iškilmių istorijoje).
Vargu, ar kas nors priklausė nuo mirusiojo norų. M.Jacksono šeima spekuliavo jo mirtimi nuo pat pradžių ir toliau vis dar nori laikyti prikaustę pasaulio dėmesį. Su „naujomis“ detalėmis, kurios tarsi cinamonas labai saikingai pabarstomos taip, kad kiekvieną dieną būtų apie ką vograuti pasauliui.
„Mass death“, mano nuomone, ateityje taps vienu iš pelningiausių ir perspektyviausių reginių pasaulyje. Žmonėms, trokštantiems realybės šou, norisi ir realaus siaubo, realaus skausmo, realios mirties ir tragedijos.
Holivudo fantazijos negali patenkinti vis labiau tikrovės pojūtį prarandančios visuomenės troškimų. Tragedijos, mirtys, karai, kankinimai užkariauja milijonines auditorijas.
Jei yra paklausa, bus ir pasiūla!
Nuo šiol kiekvienas bent kiek garsesnis žmogus trokš, kad jo palydėtuvės į Anapilį būtų ne verksminga ir rimtini alsuojanti ceremonija, o pompastiškas cirkas.
Kad žiniasklaida vėliau aptarinėtų – kas verkė nuoširdžiai, kas vaidino. Kiek kainavo karstas ir pan.
Piktinatės? Visai be reikalo. Dar viena postmodernaus pasaulio pamoka – neįmanoma išsisukti nuo popkultūros. Ji taip giliai suleido savo nagus į mūsų visų gyvenimus, kad net jos vengdamas vis tiek joje esi.
O išėjimo nėra. Net tie, kas išeina, tampa dalimi žaidimo.
M.Jacksono mirtis pardavinėjama taip gerai, kaip jokio kito žmogaus mirtis nebuvo pardavinėjama per visą pasaulio istoriją.
Popkaralius mirė. Tegyvuoja popsas!